Būti geru žmogumi

Šilta rudens diena... Nerimstantis vėjas sūkuriais blaško gelstančių lapų puokštę, parko gėlynai dar puošiasi paskutiniais gėlių žiedais, nupjautos žolės kuokšteliais tingiai mėgaujasi varnų pulkelis. Gera, tylu, ramu. Kartkartėmis, šuneliais vedini, praslenka besišnekučiuojantys senukai, vaikus vežimėliuose stumia mamos, močiutės. Įprasta rudens diena parke. Tik mano mintys audžia ir audžia nematomus praeivių sielų paveikslus. Šįsyk bandau atsakyt, ko gero, į patį svarbiausią kiekvienam žmogui klausimą: koks kiekvieno mūsų gyvenimo tikslas? Iš jo seka ir kiti: kas mes? Kodėl esam čia? Ką turim šioj žemėj nuveikt, prieš atverdami amžinybės duris? Simboliška, kad prieš save matau dviejų ribinių kartų žmones: jau gyvenimą baigiančius ir dar tik pirmus žingsnius jame žengiančius. Vieni jau apmąstantys savo praslinkusias dienas, kiti – gimimo tikslo nespėję pamiršt, naivūs, tyri, atviri.

Apie savo buvimą žemėje anksčiau ar vėliau ima mąstyt kiekvienas. Laimingi tie, kurių dosnios sielos nuo mažų dienų leidžia eit dar prieš gimstant pasirinktu keliu. Bet dauguma mūsų vis tik net miglotai neprisimenam, ką kažkada mūsų nemarioji dalis rinkosi šiam žemiškam gyvenimui, kokius tikslus ir užduotis kėlė.

Klausiam savęs ir imam rinkt, lygint, analizuot atsakymus, bandydami įžvelgt tiesą. Kažkam svarbiausia – mylinti šeima, kitam – įdomus darbas, dar kažkam – turtingi, visko pertekę namai. Vienas svajoja parašyt knygą, kitas – sudainuot pačią pačią puikiausią dainą, nutapyt audrų blaškomą jūrą. Kažkam tikslas – nuostabus žydintis, savo rankom išpuoštas žemės kampelis – sodas. Gydytojas svajoja sumažint žmogaus kūno kančią, poetas – prašnekint jo klausančią sielą, mokytojas – matyt kuriančius džiaugsme vaikų veidus, sodininkas – ragaut pačius skaniausius savo užaugintus vaisius. Gal iš tiesų – kiek žmonių – tiek atsakymų į patį svarbiausią gyvenimo klausimą?..

Bet man netikėtai tenka išgirst visiškai kitokį atsakymą. Jis toks paprastas, bet kartu toks neaprėpiamas: tikslas – būti geru žmogumi... Po šių žodžių sielos gelmėse kažkas suskambo tylia pritarimo melodija. Štai atsakymas! Į daugel amžių iškiliausius protus neraminusį klausimą! Tiesiog būti geru žmogumi! Ne geru stalium, kompozitorium, pedagogu, teisininku. Tiesiog geru žmogumi... Tai ir yra esmė – geras žmogus bus ir geras savo darbo specialistas, ir geras draugas, ir geras šeimos narys, ir tiesiog geras nepažįstamasis, padėjęs nelaimėje.

Kai šeštojoje V. Megre knygoje perskaičiau Anastasijos žodžius apie miegančius žmones, jų miegančias sielas, savaime prisiminiau ir tą nepažįstamąjį, kurio tikslas būt geru žmogum. Jo Anastasija tikrai nepavadintų miegančiu, nes tik išmintingas ir mąstantis žmogus gali atrast tikrąjį kelią, taip paprastai atsakyt į tokį visiems sunkų klausimą. Įdomiausia, kad mano kalbinti vaikai į jį taip pat atsakinėjo panašiai: “svarbiausia, kad būčiau gera”, “kad galėčiau padėt”, “kad su manim būtų neliūdna” ir pan. Vaikus užmigdom mes, suaugę, kimšdami savo “išmintingus” gyvenimo patarimus...

Na, gerai, sakysit, o koks yra tas geras žmogus. Kaip jis gyvena, kaip elgiasi? O juk mes kiekvienas galim į tai atsakyt. Kiekvienas žinom gerų žmonių. Yra jų ir dabar, buvo ir prieš šimtus metų: Jėzus Kristus, šv.Pranciškus Asyžietis, Motina Teresė, Anastasija... Kiekvienas puikiai pratęstų tą sąrašą ir savo artimais žmonėmis. Galiu ir aš į jį įrašyt savo a.a. nuostabaus gerumo močiutę Anelę, savo mylimą mamą, Kaune gyvenančią draugę Vidą. Kuo panašūs tie nuostabūs, šilumą ir šviesą sutiktiems skleidžiantys žmonės? Savo neabejingumu, dosnumu, taktiškumu, meile kiekvienam žmogui, augalui, gyvūnui. O tiksliausiai juos apibūdina šv. Pranciškaus Asyžiečio žodžiai-malda:

“Viešpatie, padaryk mane savo ramybės įrankiu.

Kur tarpsta neapykanta, leisk sėti meilę;

Kur kančia – palengvinimą;

Kur abejonė – tikėjimą;

Kur neviltis – viltį;

Kur tamsa – šviesą;

Kur liūdesys – džiaugsmą.


O dieviškasis Mokytojau, padėk man pernelyg nesiekti

Paguodos – verčiau pačiam guosti;

Supratimo – verčiau pačiam suprasti;

Meilės – verčiau pačiam mylėti;

Nes duodami mes gauname;

Nes atleisdami mes susilaukiame atleidimo;

Nes mirdami mes gimstame į amžinąją šviesą.”

paveikslas, skaitytoju kuryba

Gerumas ir švelnumas – kelias į šviesą
(Paveikslas.Skaitytojų kūryba.)

Šie žodžiai tokie tikri, rodantys kiekvienam mūsų: miegančiam ir jau bundančiam kelią, kad pridurt jau nieko ir nereikia. Jei kasdien juos prisiminsiu, jei kasdien bandysiu jais vadovautis, mano letargu užliūliuota siela ims busti, pasirąžys, plačiai atsimerks ir nustebusi ims dainuot Meilės giesmę. Pabudusio žmogaus giesmę. Gero žmogaus giesmę. Kas nenorėtų to pajusti?...

Staiga mano apmąstymus pertraukia į mane žvelgiančios dvi poros akių: šalia, ant suolelio prisėdo močiutė su gal dviejų metukų mergyte. Mažoji, apsikabinus senutę, švelniai glosto josios raukšlėtą veidą. Matau, kaip ašara, suspindusi senose akyse, nurieda skruostu. Jaučiu, kad ir mano akys ima blizgėt. Sielą užlieja stipri meilės banga...

Viešpatie, kaip gera, kad yra gerų žmonių! Padėk ir man būt gerai: kasdien, su kiekvienu žmogumi...

Loreta Fokienė