Grąžinkim sau ir mūs vaikams gimtinę

Kas daros Lietuvoj? Kur traukia žmonės? Ko ieško jie: jauni, pilni energijos, jėgų? Kodėl juos svečios šalys taip vilioja ir tampa svetima jau žemė jų tėvų?

Štai žmonės du: ir pagyvenę, ir ligoti, auginę užauginę sūnus tris stiprius. Dabar vieni. O jų vaikai toli už jūrų jau augina savo vaikelius. Senukai galvas linkčioja – supranta, kad nėr jų žemėj daug sūneliams pinigų, darbų prestižinių, gerų. O ten, toj tolimoj šaly, ir juodą darbą dirbdami gėrybių jie užtenka. Na ką, likimas toks mūs ir kitų tokių tėvų...

Bet pamąstykim mes kartu, kodėl štai taip nutinka? Kodėl nereik vaikams tėvų, nė jų namų? Nereikia? Štai ir netiesa: jų reikia, na, galbūt, reikėjo kažkada. Bet kur mamytė, tėtis buvo, kai vaikelis augo, kai atiduotas globai buvo svetimų tetų lopšeliuose – darželiuose tarp išsigandusių tokių kaip jis mažų? Didesnis – į mokyklą. O jo tėvai darbuos dienų dienas praleisti buvo priversti. Nes taip reikėjo. Dar – reikėjo pinigų, kad jų sūnus, dukra nealktų ir nejaustų nepritekliaus daiktų jiems reikalingų visokių.

Paveikslas

(Paveikslas. Skaitytojų kūryba)

Na, o namai, kur vakare visi pavargę žmonės renkas? Kur parveda vaikus savus? Į mūrus, dėžutes visiems tvarkingai padalintas (o štai kažkam kiek pastangų įdėt reikėjo, kol galėjo butą gaut!). Ten kambariai keli, daiktais ir baldais apstatyti. Kai kur gėlytės auga, gal bėgioja šuo, katė. Namai! Kaip skambiai pasakyta... Tai ko juose neradus siela skuba iš namų? Į sodą, parką, mišką vos diena gražesnė (jei neveda tėvai, vaikeliai prašos: einam ten, kur žaluma, kur gėlės, medžiai įvairiausi žydi, kur sielą džiugina giesmė paukštelio ne viena...)

Na, o dabar kartu mes pasvajokim, koks būt gyvenimas ir mūs, ir mūs vaikų, jei ką tik paregėtąjį paveikslą naujai pakeistume pieštu?

Štai sodas, o jame – vaikelis. Jis vaikšto, stebi, gėrisi kažkuo. Prieina, uosto žydinčią gėlelę, paglosto lapą naują ąžuolėlio (mažo dar) šakos. Medelį tą tik rudenį jis su tėčiu sodino ir štai dienoms sušilus skleidžia augalėlis lapelius nedrąsiai dar žalius. Stebuklas akyse! Ir kiek tokių stebuklų čia maža širdelė žino!.. Mamyte, eikš ir tu: mes džiaugsimės drauge šia pasaka svajų!

Ir vaikšto jie: mama, sūnelis – po savo žemę tik pradėtą kurt jų mintimis visų. Tegu maži dar ir medeliai, ir krūmeliai, bet kiek svajonių, ir laukimo, ir darbų smagios dainos...

Praeina metai: vasaros ir žiemos ramiai lyg upė keičiasi laike. Ir štai užaugęs vyras vaikšto vienas ir glosto akimis čia medžių šlamančias šakas. Prie ąžuolo kadais sodinto jis sustoja. Drauguži, augi už mane greičiau! Bet taip yra: Tau ačiū, Sutvėrėjau, už žemę ir už mūs į žemę jau šaknis giliai įleidusias svajas. Čia gera man! Žinau, ir mylimoji bus laiminga (tegu užaugo ji triukšmingame mieste). Bet josios siela žino tai, kas tikra, kas mūs vaikeliams džiaugsmą augt, gyventi duos. Motulė, tėtis čia ir mes jauni svajonėm savo kursime dienas naujas. Tik čia, tik čia mes būsime laimingi! Kodėl gimtinės dar neturi tie, kas plaukia į šalis svečias?..

Sugrįžkit: rojus čia, o ne už jūrų marių. Čia mūs tėvelių žemė, mūsų Lietuva. Čia širdys mūsų buvo ir yra, ir bus per amžius – visada. Jaučiu, kad tai – tiesa!

Loreta Fokienė (Londonas)


Mergaitės - visatėlės žodžiai berniukui - visatėlei (nedaug pakeitus, galimas ir atvirkštinis variantas)

Mylėk tik dėl manęs...

Mylėk mane tik dėl manęs -
Ir naivią, ir protingą.
Mylėk mane tik dėl manęs -
Ir paprastą, ir išmintingą.

Mylėk kaip vėjas, kaip lietus,
Mylėk kaip saulė žemę myli;
Ir paukščiai suka štai lizdus,
Ir žvaigždės groja tyliai.

Aš čia - esu, kokia esu,
Nepanaši į tą, kur nori tu matyti,
Aš čia - jau ranką štai tiesiu -
Eime po žemę manąją apsidairyti.

Drauge gelmėn, dangun drauge
Į ateitį, kur mus jau šaukia;
Ir kursime nuo šiol drauge
Gimtinę sieloms, kur išsiilgę laukia.

Mylėk mane tik dėl manęs -
Ir naivią, ir protingą.
Mylėk mane tik dėl manęs -
Ir paprastą, ir išmintingą.

Mylėk mane...

Loreta Fokienė (Londonas)

Naujų Metų užkalbėjimas

Te būna Metai šilti,
Te būna Metai šviesūs,
Te būnam ir mes geri,
Svajojantys, mylintys, tiesūs...

Tikėkim,kad viskas,kas bus,
Į gerą, į gerą , į gerą.
Mūs mintys jau tiesia kelius
Į ateitį žydinčią, žalią.

Atradę po Dievą savy,
Viens kitą tvirtai apkabinkim.
Nesaugokim meilės širdy,
Tik dosniai kam reikia dalinkim.

Mes čia, mes kartu amžinai:
Jau laikas priimt šitą tiesą.
Ir kurt svajones nuoširdžiai,
Jomis sėti meilę ir šviesą.

Loreta Fokienė (Londonas)