Kaip dirbti žemę jos neariant ir nekasant...

Kas kuria dirvožemio derlingumą?

Mieli daržininkai, mūsų dirvožemio derlingumą kuriame ne mes! Mes su savo kastuvais, su visa technika, laistydami ir tręšdami pastoviai griauname derlingumą.

Derlingumą, tai yra dirvožemio sugebėjimą atiduoti maisto medžiagas, kaupti ir sulaikyti drėgmę bei orą, jau milijardus metų kuria gyvieji dirvožemio organizmai.

Vieni jų gyvena dirvožemio viduje: pirmiausia - šaknys, sliekai ir vabzdžiai, o ant jų padarytų tunelių sienelių - mikroorganizmai. Kiti - veisiasi ant dirvos paviršiaus ir perdirba negyvos organikos sluoksnį. Tai - tie patys kirminai, vabzdžiai ir mikrobai. Štai šitie gyvieji viduje plius gyvieji ant paviršiaus ir yra pats dirvožemis. Molis, smėlis ir kitos uolienos - ne dirvožemis, o tik jo karkasas.

Gyvieji organizmai kuria dirvožemio struktūrą: kanalų, vamzdžių ir urvelių tinklą. Ši struktūra išsilaiko per amžius. Ji ir palaiko gyvybę: siurbia ir kaupia vandenį, užtikrina oro cirkuliaciją bei galimybę anglies dioksidui (CO2), be kurio netirpsta mineralai, nusileisti žemyn, į podirvį. Visa tai ateina iš atmosferos, ir todėl tiesioginis ryšys su atmosfera yra dirvožemio gyvenimo pagrindas.

Jei kasame ir ariame, dirvos sluoksnį suardome ir sumaišome, o po pirmojo lietaus jis greitai nusėda. Dirvožemis, tokiu atveju, izoliuojasi nuo atmosferos. Visa gyvoji struktūra suardoma. Tai tas pats, kas pakišti automobilį po presu, o po to stebėtis, kodėl jis nevažiuoja. Sukasta dirva patiria šoką, sustingsta: nekvėpuoja, nesiurbia vandens, o svarbiausia - nustoja atiduoti augalams maisto medžiagas. Palikti plyną (be augalų) paviršių ir suardyti struktūrą - efektyviausias būdas sunaikinti dirvą, kaip aktyvią, derlingą terpę.

Mes kaip tik tuo ir užsiimame. Gerai, jeigu vieną kartą, o dažniausiai juk ir du kartus per metus. Kruopščiai naikiname dirvos gyvių pastangas. O paskui visą vasarą stengiamės kompensuoti tai, ką sugriovėme. Bet veltui. Sugriautos struktūros niekuo nepakeisi. „Molio, smėlio, organinių likučių ir mineralų mišinys, netgi optimalioje proporcijoje nesukurs derlingumo palyginus su tos pačios sudėties gyva dirva.“ (Grando, mineralinės - organinės teorijos autorius, XIX a. pabaiga.)

Taigi, mieli daržininkai, klaidų ratas akivaizdus. Įnešant mėšlą, kasant, purenant, laistant (naudojant naujausius stimuliatorius, gudrius mišinius, horoskopus ir t.t.) jūs naikinate dirvos derlingumą. Sumažinate jį iki minimalaus. O iš kur gi atsiranda maisto medžiagos natūraliame dirvožemyje?

Kuo minta augalai?

Kaip čia yra, pievų ir miškų niekas netręšia, tačiau jie jau tūkstančius metų išaugina augalų biomasę, daug kartų viršijančią geriausių mūsų kultūrinių pasėlių derlių? O juk kultūriniai laukai tręšiami kasmet ir gausiai. Pasirodo, kad dirvoje yra daugybė netirpių, augalams neprieinamų maisto medžiagų. Natūralioje aktyvioje dirvoje tos maisto medžiagos tirpsta ir maitina augalų šaknis. Tai ir yra derlingumas.

Atmosfera pagal sudėtį labai artima dirvai. Aktyviai kvėpuojanti dirva gauna iš oro didžiulį kiekį azoto, deguonies, anglies dioksido (CO2) ir vandens, o taip pat reikiamą nitratų, metano, jodo, fosforo ir organinių dulkių kiekį. Kerpėms, daugeliui orchidėjų, bromelijoms ir kitiems augalams, gyvenantiems be dirvos, gyventi pakanka tiktai to. Dėl suardytos kanalų struktūros suarta dirva beveik nekvėpuoja, neapsikeičia dujomis su atmosfera ir negauna maisto medžiagų iš oro.

Mineralinis dirvos pagrindas. Smėlyje, molyje ir kituose podirvio sluoksniuose pagrindinių maisto medžiagų (kalio, fosforo, kalcio, magnio - išskyrus azotą) ir mikroelementų (cinko, jodo, sieros, mangano, geležies, molibdeno, boro ir t.t.) yra dešimtis kartų daugiau negu išnešama su derliumi. Jei ariame dirvą, tai beveik visos šios maisto medžiagos lieka netirpios ir augalams neprieinamos. Svarbu suprasti ir štai ką - natūralioje dirvoje šaknys prasiskverbia labai giliai - iki 2-4 metrų ir siurbia maisto medžiagas iš viso savo apimamo ploto! Palyginus su juo, ariamasis sluoksnis yra labai mažas.

J. E. Ovsinskis išmoko naudotis maisto medžiagų atsargomis, esančiomis dirvoje: "Dirvoje yra neįsivaizduojamai didžiulis maisto atsargų kiekis, o mes išleidžiame siaubingas sumas plūgams, trąšoms pirkti, kuriam apie juos literatūrą ir mokslą..."

Nuostoliai iš tikrųjų didžiuliai. „Mes išleidžiame dideles sumas pinigų, dirbam ir vis viena prarandame derlių dėl sausros, dirvos sukietėjimo ar permirkimo, dėl tokių sąlygų sukeltų augalų ligų ir kt. Gilusis arimas atneša didžiulius nuostolius...“- rašo agronomas Ovsinskis.

Smalsiesiems pateiksiu mokslo klasikų Degereno ir Šlesingo bei Ovsinskio, surinktus duomenis apie tai, kaip maisto medžiagos patenka į dirvą.

Azoto augalams reikia iki 1,5 kg arui. Apie 0,1 kg atneša rasa, tiek pat - krituliai. Suarta žemė iš gamtos daugiau negauna. O jeigu dirvožemis turi gyvą struktūrą ir užklotas komposto sluoksniu, tai azoto kiekis jame yra didesnis:

1. Kompostas atšąla dvigubai greičiau ir tai dvigubai padidina rasos kiekį. Smulkmena?

2. Po komposto sluoksniu dirva drėgnesnė. Drėgnas kompostas fiksuoja dvigubai daugiau, o drėgnas molis 20 kartų daugiau azoto, negu sausas.

3. O šito mes nežinojome! Nesuardyti kanalai ir ertmės siurbia vandenį - dvigubai daugiau negu atneša krituliai. Ir su juo iki 0,6 kg azoto arui. Jau pakanka derliui!

4. Bakterijos, grybeliai ir kiti gyviai, jei žemę dengia komposto paklodė, aktyviai fiksuoja azotą ir atiduoda jį dirvai. Ir duoda jie iki 15 kg azoto arui. Humusingoje dirvoje gali būti iki 80 kg azoto arui! O reikia tik 1,5 kg. Tegyvuoja ir klesti mineralinių trąšų gamyba!

Kalio, norint išauginti gerą derlių, reikia iki 1,0 kg arui. Įvairiose dirvose jo yra nuo 3 iki 19 kg arui. Rūgščioje terpėje jis tirpsta ir pereina į augalams prieinamą formą. Pagrindinis tirpiklis - anglies rūgštis (H2CO3). Degerenas tai įrodė bandymais.

Fosforo reikia iki 0,5 kg arui. Dirvožemyje yra nuo 30 iki 80 kg fosforo arui. Ariant mes blokuojame biorūgščių gamybą. O po to naudojame fosforo trąšas.

Kalcio reikia iki 2,5 kg arui, o dirvoje jo yra nuo 20 iki 200 kg! Tačiau, kad augalai jį pasisavintų taip pat reikalingi rūgštiniai gyvųjų organizmų produktai.

Tokia pat situacija ir su kitomis maisto medžiagomis, esančiomis dirvožemyje.

"Žmonės pamiršta, kad neliestuose gamtos kampeliuose, stepėse ir miškuose, kur žmogus nesugadino žemės ardamas, gamta be tręšimo išaugina tokią vešlią augmeniją, kad ji nesulyginama su biomase, kurią išaugina mūsų gausiai tręšiami laukai..."

Kokios gi reikia dirvos, kad ji iš tikrųjų būtų derlinga?

Keturios derlingumo sąlygos

„Mes nežinome, kad oro drėgmė gali kondensuotis žemėje ir kad šis klausimas lengvai išsprendžiamas.“ (Ovsinskis, 1899m.)

Dirvos aktyvumo ir maisto medžiagų išlaisvinimo sąlygos:

1. Optimalus ir pastovus drėgnumas. Kai sausa dirva sukietėja, gyvybė joje beveik užmiega - sustoja irti organika ir nutrūksta azoto fiksacija. Kai vandens per daug, viskas dūsta ir kenksmingos organinės medžiagos pradeda rūgti.

2. Oro kanalų ir ertmių sistema surišta su atmosfera. Be deguonies azotas nepereina į prieinamas augalams formas (nitrifikacija), neveikia rūgštys, tirpdančios fosforą, kalį ir kitus elementus; be kanalų į dirvą nepatenka rasos vanduo, negyvena mikrobai, kirmėlės, vabzdžiai.

3. Vasarą dirva turi būti pastoviai šaltesnė negu oras. Kitaip jos viduje esančių ertmių sienelėse nesikondensuoja vanduo. Apskritai, temperatūros šuoliai - stresas šaknims ir dirvos gyviams.

4. Angliarūgštės perteklius (H2CO3) mineralų tirpdymui. Ji susidaro susijungus anglies dvideginiui (CO2) su vandeniu. Be jos podirvis neatiduoda augalams maisto medžiagų.

Taip susidaro geriausia aplinka šaknims. Plačiau apžvelgsiu šiuos punktus:

1. ir 2. Drėgmė ir oras.

Jei giliai ariame (kasame), tai suardome pūvančių šaknų ir sliekų padarytus kanalus. Be to, sutriname dirvožemį į miltelius, iš kurių, po pirmo lietaus, susidaro tešla, kuri išdžiūvusi panaši į kietą plytą ir skilinėja. Jei išverčiame ir podirvį, kuris dar labiau linkęs sudaryti kenksmingą plutą, tai galutinai sutrukdome orui patekti į dirvą. O mes iš viršaus dar vandenį pilame! Kauptukas padeda šiek tiek išlaikyti drėgmę, bet purenimas negali išgelbėti dirvos nuo dusimo: pernelyg storas sutankėjęs sluoksnis ir trumpalaikė struktūra, išsilaikanti tik iki pirmojo lietaus.

Drėgmė ir oras nėra atskiri, kaip mes naiviai tikim, iš pradžių kasdami, o paskui laistydami. Patekęs į dirvą, per joje esančius kanalus, vanduo ir oras kartu pripildo juos ir atsveria vienas kito kiekį. Kanalų yra milijonai, ir daugelis jų nusileidžia netgi į 4 metrų gylį! Dirvoje, turbūt, nėra nieko svarbesnio už šiuos kanalus. Jais oras patenka į dirvą. Ant kanalų sienelių, net ir sausros metu, iškrenta vidinė rasa, drėkinanti dvigubai stipriau negu krituliai. Jais lietaus vanduo nuteka į podirvį ir, kartu, viršutinis dirvos sluoksnis išgelbėjamas nuo vandens pertekliaus. Tais pačiais kanalais nusileidžia anglies dioksidas (CO2) - dujos, kurių dėka tirpsta mineralai. Ant kanalų sienelių veisiasi iš oro azotą įsisavinantys mikrobai.

Bet svarbiausia - šiais drėgnais ir gyvais kanalais lengvai juda jaunos naujų augalų šaknelės, greitai prasiskverbdamos į podirvį prie vandens ir maisto. Bulvės, pasodintos po nupjautų lubinų, atsparios sausrai, o jų šakniavaisiai užauga labai lygūs.

Pagrindinis daržininko tikslas - išsaugoti dirvos struktūrą ir jos ryšius su atmosfera. Tam reikia:

1. Dirvą dirbti ir purenti ne giliau kaip 4-5 cm.;

2. Dirvos paviršius turi būti pastoviai uždengtas komposto sluoksniu. Kaip gamtoj. Dirbant žemę reikia apsiriboti 2,5 cm. gylyje skutiku nupjaunant piktžoles. Tokiu būdu, dirva puikiai purenasi pati ir „atgyja“ jos derlingumas.

3. Vėsi dirva.

Reikiamą temperatūrą ir anglies dioksido (CO2) kiekį palaiko mulčiavimas. Kad vanduo kondensuotųsi dirvos ertmėse, jos turi būti vėsios. Šalčiau pavėsyje. Būtent dėl šios priežasties miškai yra tokie drėgni - juose netgi šaltiniai ištrykšta. Bet nitrifikacijos procesą vykdančioms bakterijoms reikia, priešingai, šilumos. Jeigu žemė kasama, tai pavasarį ji greitai praranda vėsą ir džiūsta, o augalams trūksta azoto. Tada mes beriam salietrą. Komposto paklodė išsprendžia šią problemą. Mulčio sluoksniu užklota dirva ilgai - visą vasarą - lieka pakankamai vėsi. O pats kompostas greitai įšyla, jame prasideda aktyvus nitrifikacijos procesas ir išlaisvinami kiti elementai, kurie kanalais nusileidžia prie jaunų šaknų. Šiltame, prisotintame vandens garų ir anglies dioksido (CO2), oro sluoksnyje, ant komposto paklodės puikiai vystosi augalų antžeminė dalis.

4. Anglies dioksidas (CO2).

Degerenas atliktais bandymais parodė, kad rūgščioje terpėje fosforo druskos tirpsta 30 kartų greičiau. Kiti elementai - maždaug taip pat. Rūgštis mineralams tirpdyti išskiria šaknys, o, taip pat, mikrobai. Bet svarbiausias tirpiklis - anglies rūgštis (H2CO3). Jos šaltinis - anglies dioksidas (CO2).

Anglies dioksidą išskiria bekvėpuodami vabzdžiai ir mikrobai, kurie skaido organiką. Jis reikalingas fotosintezei: jeigu pakelti jo koncentraciją ore iki 15-20%, derlius gali padidėti 1,5 karto. Tačiau anglies dioksido (CO2) perteklius stabdo nitrifikacijos procesą, dėl to tenka berti didelį kiekį salietros (azoto trąšų) ir iškyla nitratų problema derliuje. Mulčiavimas kompostu išsprendžia ir šią problemą. Komposto sluoksnyje susidaręs anglies dioksidas, būdamas sunkesnis už orą, dirvos kanalais nusileidžia į podirvį, kur ir tampa angliarūgšte (H2CO3). O viršuje lieka oro ir toliau vyksta aktyvus nitrifikacijos procesas.

Štai taip! Ovsinskis visada palikdavo lauke šiaudus ir bulvienojus. Po ankstyvo derliaus, pašalinęs juos skutiku, užsėdavo lauką dobilais, kuriuos rudenį nupjaudavo. Tokiu būdu, dirva purendavosi pati ir susidarydavo komposto sluoksnis. Tiesiai į jį Ovsinskis ir sėdavo pavasarį 3-5cm. gylyje. Paskui 2-3 kartus pereidavo pasėlio tarplysvius arkliniu ravėtuvu - tuo pačiu skutiku, tik skirtu piktžolėms pjauti. Paskui kultūra padengdavo dirvą, sudarydavo pavėsį tarplysviams ir sparčiai vystėsi.

Aišku, tai atrado ne vien Ovsinskis. Tokių pačių išvadų priėjo rankinio skutiko išradėjas iš Vladimiro V.V. Fokinas. Agronomas iš Poltavos P.T. Zolotoriovas įsitikino, kad žemės „nereikia nei arti, nei akėti, nei kultivuoti - reikia tiktai sėti ir rinkti derlių“. Senovės Mesopotamijos ir Egipto žemdirbiai taip pat išaugindavo fantastiškus derlius. Išsivysčiusių šalių fermeriai jau pradeda dirbti žemę neariant. Ir Krasnodare jau yra sodininkų, sėkmingai dirbančių skutiku.

Bet štai klausimas: jeigu viskas taip paprasta ir gerai sekasi, kodėl gi mes kasame? Kodėl gi mus moko kruopščiai apdoroti dirvą?

Vertė Natalija (Kaunas)

Redagavo Laimis Žmuida.

Versta iš: (Н. И. Курдюмов. “УмныйОгород” )