Vasaros prisiminimai žiemą

Antrą rudens pusę, visą žiemą ir dalį pavasario gyvenu tik mieste. Beveik niekur už jo ribų nepavyksta ištrūkti. Nebent kartais keliom dienom nulekiu pas močiutę. Didesnių išvykų retai pasitaiko. Ir visą šį laiką laukiu vasaros... O tiksliau ne vasaros, bet to meto, kai būsiu laisva nuo mokslų, kai galėsiu važiuoti į savo sodybą.

Kai dabar skaitau 7-tąją Megre knygą, man pasidaro taip linksma ir malonu, kai pati savo išgyvenimais galiu patvirtinti tai, ką pasakė Anastasija arba jos senelis. Labiausiai mane stebino pasakymas: „maitintis reikia, kaip kvėpuoti“. Kai kurios knygose išdėstytos idėjos išties skamba neįtikėtinai... Pastaroji apie maitinimąsi - taip pat.

Knygoje parašyta, kad savo sodyboje ryte atsikėlęs žmogus turi būtinai apeiti sodą, gėles, tas vietas, kur norisi pabūti. Tada visa aplinka pradeda juo džiaugtis, spinduliuoti gera energija. Visas oras prisipildo žiedadulkių, kuriomis žmogus kvėpuoja. Staiga jam užeina noras nusiskinti obuolį ar kokią uogą. Praeidamas pro gėles, kažkodėl prie vienos pasilenkia, įkvepia jos nuostabaus aromato. Štai tokį rytą tokioje aplinkoje ir maitinasi žmogus, kaip kvėpuoja.

Tai perskaičius, aš prisiminiau, kad keletą kartų elgiausi lygiai taip pat, kaip aprašyta knygoje. Ir net nekilo mintis, kodėl taip darau. Viskas buvo natūralu, lyg savaime suprantamas dalykas (koks ir turėtų būti). Jei įdomu, galiu papasakoti visiems...

Kai būname kaime, anksčiausiai ryte atsikeliu aš (nors ir negaliu pasigirti, kad keliuosi kartu su saule). Taigi, pabundu, kai kiti dar miega. Dažniausiai dar nebūnu sugalvojusi, ką tą dieną norėčiau nuveikti, tačiau pats pirmas noras yra išeiti kuo greičiau į lauką ir apžiūrėti, kaip viskas, ką mačiau dieną, pasikeitė. Tikriausiai tai skamba juokingai... kas gi čia galėjo pasikeisti per pusę paros? Tačiau skirtumų yra... ir ne tiek jau mažai.

Pirmiausiai saulė. Ji būna vos virš horizonto, tačiau begalo džiugu matyti, kad ji tolsta nuo jo, o ne kaip vakare - artėja. Ir kai pažiūriu, koks dar ilgas kelios jos šiandien laukia, nudžiungu, kad visą tą laiką galėsiu džiaugtis jos šviesa ir šiluma.

Toliau šiame ryto pasisveikinime seka nustebimas, kad visa žolė yra tokia šlapia... Bet juk naktį nelijo, o vakar buvo taip pašėlusiai karšta... Štai kas! Tie vandens lašeliai ant visų augalų yra ne kas kita kaip išritusi rytmetinė rasa. Nuo jos visos gėlės, žolė, krūmai, medžiai pasidaro atsigavę, vešlūs ir gaivūs.

Visą tai pamatau vos tik uždariusi namelio duris. O dabar prasideda „kelionė“ po sodybą...

Iškart nueinu prie savo gėlių. Jos tai tikrai visai kitokios nei dieną... Visi žiedai po nakties dar susiskleidę, atrodo, kad šiandien bus ta diena, kai jos pirmą kartą išsiskleis, nors vakar jau ir žydėjo visu savo gražumu. Labiausiai iš visų mane žavi kosmėjos išsiskleidimas. Ši gėlė sukrauna labai gražų, ilgais vainiklapiais žiedą. Turint truputėlį laiko ir kantrybės, galima pamatyti, kaip ji skleidžiasi. Mane tai tikrai pakeri. Kartais visas augalėlis net sudreba, kai vienas žiedlapis, kuris buvo už kažko užsikabinęs, išsilaisvina ir staiga atsilenkia.

Po gėlyno apeinu visą sodą. Jis kol kas labai mažas ir jaunas, jokių vaisių dar neužaugina, tačiau vis tiek norisi jį visą apeiti ir apžiūrėti. Tai užtrunka kokį ketvirtį valandos, kol galiausiai prieinu prie vienintelio seno mūsų sodyboje vaismedžio - vyšnios. O kokios skanios jos uogos... Atrodo, kad tokių skanių vyšnių daugiau pas nieką nėra.

Šiuo metu didžiausias mano noras yra kuo greičiau ir kuo dažniau nuvažiuoti į kaimą... Žinau, kad jis išsipildys. Kitaip ir būti negali.

Sėkmės visiems įgyvendinant savo svajones.

Vitalija „Kosmėja“ (Vilnius)