Apie Laisvę

arba "Ieškome naujo redaktoriaus"

Aš labai džiaugiuosi, kad mūsų klubuose nėra vadų. Ir matau, kaip spindi akys tų, kurie paklausti, kas čia vadas, atrėžia: "Čia nėra vadų!" Manau, kad daug žmonių tuo didžiuojasi. Laisvė, per amžių amžius saugota visokių individualistų ir liberalistų kaip vertybė, yra labai svarbi ir mums visiems. Aš, kaip ir daugelis, nemėgstu būti priklausomas. Nemėgstu, kai "ant mano galvos kažkas sėdi", nemėgstu, kai kažkas laiko save viršesniu ir man "kamandavoja". Todėl lekiu iš bet kurios vietos kur pajaučiu bet kokį spaudimą ar vadovavimą. Ir visai nesvarbu, ar vadovaujantis žmogus yra protingesnis ar gudresnis. Net ir tokiu atveju aš jį palikčiau. Palikčiau vardan to, kad būčiau laisvas. Noriu būti savarankiškas. Noriu daryti viską pats. Ir nesvarbu, ar aš geriau kažką darau ar blogiau. Svarbiausia, kad pats. Išsilaisvinti nuo sistemos, nuo priklausomybės mokėti kai kuriuos bereikalingus mokesčius, nuo viršininkų ir pavaldinių, kurie vis kažko reikalauja ir nėra savipakankami... Aš noriu būti savarankiškas ir nenoriu iš ko nors ko nors reikalauti. Tačiau, manau, tai nereiškia, jog esu pasmerktas būti vienišu. Jau dabar nesu vienišas, nes matau daug tokių pat individualistų, kurie, kaip ir aš, išsako savo tvirtą: "aš pats, aš pati!" Labai džiaugiuosi, kad mūsų klubuose laisvė nėra ribojama ir nėra atsiskaitymo laikotarpio, ataskaitų laikotarpio. Ir tikrai džiaugiuosi, kad retkarčiais "prasiveržiantis" vadovavimas natūraliai "atkrenta", nes pas mus susirinkę žmonės individualistai ir tikrai nenori būti užgožti kažkieno šešėliu.

Kaip yra dabar, taip, manau, bus ir kiekvienoje gyvenvietėje. Turbūt gyvenviečių skaičius (ne viena, o kelios) taip pat padidėjo dėl laisvės siekimo, dėl mūsų skirtingumo, dėl siekio išsaugoti mūsų skirtingumus. Labai gerai, kad kiekvienas gyvenvietėje galės jaustis saugiai ir laisvai, kad ir kokiu skirtingu nuo masės būdamas.

Kalbant su neskaičiusiais V.Megre knygų ir paminėjus, jog kuriame ekologines gyvenvietes, kuriame bendruomenes, neretai susiduriame su požiūriu, jog mes ketiname gyventi komunos principu. Žinoma, gretinti komuną ir bendruomeniškumą yra lengva ir paprasta. Ir vienur, ir kitur kalbama apie daug žmonių ir apie vienų narių pagalbą kitiems, kooperavimąsi. Tačiau tokiems paviršutiniškiems požiūriams galima priešpriešinti bet kokią liberalizmo ir individualizmo pakraipą, kuri gina laisvę ir žmogaus išskirtinumą. Nors mes gyvensime bendruomenėje, tačiau vadų, drįstu spėti, nebus. Bus išsaugomas kiekvieno žmogaus individualumas ir skirtingumas nuo vienas kito. Kas tai užtikrins? Kokia nors institucija? Koks nors naujas vadas? Ne. Manau, laisvę ir nepriklausomybę turime užsitikrinti kiekvienas pats sau. Na, bent jau aš, tai tikrai nesileisiu vadovaujamas. Jei nesileis ir kiti, tai visi drauge būsime laisvi nuo socialinės priklausomybės. Gyvenvietė yra vieta, kur gali laisvai tarpti ir sugyventi daug skirtingų ar netgi priešingų požiūrių besilaikančių žmonių, tačiau tik su viena sąlyga - turi būti išlaikyta žmogaus laisvė. laisvė

Pasaulis žino daug bandymų sukurti ekologines gyvenvietes. Tačiau prisiminkime dėl ko jos žlugo. V.Megre knygose minėtas Aurovilis, kiti svajonių miestai... Juose buvo pamiršta laisvės sąlyga. Manau, mūsų bendruomenės ir mūsų būsimos gyvenvietės būtent tuo ir skiriasi nuo panašių bandymų sukurti svajonių miestus, kad pas mus išsaugoma laisvė. Ir jei gyvenvietėse, taip pat, kaip ir dabar klubuose, bus saugoma ir puoselėjama laisvė, tai sugebėsime gyventi visi drauge darniai ir, kartu, išsaugodami savo tapatybę, savo skirtingumą nuo kitų, kad ir kokie geri jie bebūtų.

Prisiminkime ir permakultūros (Kurdiumovas, Fukuoka ir kt.) ar V.Megre požiūrį į gamtą. Jie teigia, jog būtina įvairovė. Ir būtina laisvė. Augalai negali pakankamai išsivystyti augdami monokultūroje. Natūraliai augalai sudaro sudėtingas ekosistemas, kuriose darniai sugyvena didžiulė įvairovė. Miškuose monokultūrų nėra. Miške, pievose, visur kur išsaugota Kūrėjo mintis, visur yra įvairovė. Permakultūra įrodo, jog augalų augimui ir vystymuisi būtina įvairovė. Būtinos ir piktžolės, kurios iš esmės turėtų būti vadinamos "ger-žolėmis", o ne "pikt-žolėmis". Erelis negyvena uždarytas narve, o vilkai sunaikina ne visus kiškius ir ne visas stirnaites. Gamtoje skirtingumas, įvairovė ir laisvė yra išsaugomi. Be to nebūtų harmonijos, darnos, gyvybės.

Taip, kaip gamtoje tarpsta įvairovė, taip, kaip permakultūros principais ūkininkauti paprasta, taip paprasta gyventi ir mano įsivaizduojamose bendruomenėse, gyvenvietėse. Gyvenvietės, apie kurias aš kalbu ir, manau, gyvenvietės, apie kurias mes visi kalbame, yra ekologiniai kaimynystės ryšiais pagrįsti vienetai. Kiekvienas turėsime maždaug po hektarą. Kas kiek norės. Ir į šį hektarą nebus leidžiama niekam kištis. Žmogus savo hektare galės jaustis ir elgtis laisvai. Čia nebus vadų. Ir kas tą garantuos? Kas saugos hektaro laisvę ir nepriklausomybę? Kas saugos jo savarankiškumą? Ar kursime kokį nors institutą, ar kreipsimės į valstybę apsaugos ir parašysime prie kiekvienos sodybos "objektas saugomas valstybės"? Mmmm..ne. Hektaras turi būti savipakankamas, tobulas ir nereikalauti apsaugos ar ko nors kito iš išorės. Hektaro laisvė ir nepriklausomybė turi būti saugoma iš vidaus. Kiekvienas saugos laisvės ugnelę savo hektare pats. Ir pabandykit įeiti tada į tokį hektarą su prievarta! Ne valstybė saugos pilietį ir ne apsaugos komanda saugos savo klientą, bet mylinti šeima saugos savo Meilės Erdvę. Kiekvienas pats, kiekvienas savarankiškai, nes kiekvienas bus pakankamai stiprus, kad apgintų save ir savo laisvę. Kodėl stiprus? Nes visada darys viską pats. Ir stiprės pats, o ne kitas, už jį veiksmus atliekantis.

"Tai kam gi burtis draugėn, jei taip svarbi laisvė?" - paklaus klajūnas. O mes, sėslūs, galėsim atsakyti, jog "laisvės turi būti daug ir laisvė šalia laisvės tur gyventi...". : Kitais žodžiais sakant, man malonu kartu gyventi su tokiais kaimynais, kurie yra laisvi ir stiprūs, kurie yra saugūs ir laimingi. Man malonu gyventi šalia tokių, kaip aš, nors ir skirtingų visais kitais požiūriais. Kartu mes galėsim pastatyti svajonių mokyklą, kartu būsime saugūs, kartu gyventi smagiau ir maloniau. Kartu judėsime į priekį ir dalinsimės žiniom, svajonėmis ir siekiais. Laisvė neturi būti vieniša. Laisvei reikia draugės, tokios pat laisvos, kaip ir ji.

Kita vertus, laisvė hektaruose, laisvė gyvenvietėse yra kol kas tik svajonė. Ar materializuosis ji, priklauso tik nuo mūsų pačių. Ar garantuosime vienas kitam savo laisvę? Ar leisime šalia esančiam žmogui būti laisvam? Ar neužgošime jo savimi, kad ir kokiu geru bebūtume? Ar gyvens mūsų svajonė, ar ji išsipildys?

Atsakysiu kaip tikras V.Megre knygų skaitytojas: "Jau". Jau dabar yra ženklų, jog viskas išsipildys. Jau dabar turime bendruomenes, kuriose laisvė saugoma, jau dabar turime klubus be vadų ir tuo didžiuojamės. Ir tas "jau dabar", manau, garantuoja ir laimingą ateitį. Ir dar kartą kartoju - viskas priklauso nuo mūsų visų. Tad kurkime kartu.

Kurkime kartu taip pat ir laikraštį. Ir neleiskime jo niekam užgrobti. Tegu jis būna įvairus, nes mes taip pat įvairūs.

Pirmus tris laikraščio numerius išleidau aš. Ačiū Dievui, kad bent jau maketavo ir straipsnius rašė skirtingi žmonės. Ir klausinėjau klubo narių, kokių straipsnių "Meilės Erdvei" trūksta. Kad ir kiek skirtingumo stengiausi įdėti į laikraštį, ne vienas galite pajusti tam tikrą minties judėjimo kryptį, tam tikrą šališkumą. Nors ir nemėgstu šališkumų ir stengiuosi jų atsikratyti, tačiau straipsnius kuriu ir ieškau, kaip galima pajusti, kryptingus. Kitaip tariant, rašau, kas man patinka ir domiuosi, kuo man patinka. Būtent todėl "Meilės Erdvės" skaitytojai randa tiek daug straipsnių apie permakultūrą, apie technikas kaip reikia dirbti žemę, jos neariant ir nekasant, apie augalus. Man labai patinka augalai. Aš labai jais domiuosi. Todėl tiek daug apie juos ir rašau. Nors domiuosi įvairiomis sritimis ir pirmuosiuose trijuose numeriuose radote įvairių straipsnių ir apie gyvenvietes, ir apie sodybas, ir dvasinių straipsnių, ir pedagogikos, ir augalų sodinimo, tačiau visko aprėpti ir išsaugoti visos įvairovės aš negaliu. Čia būtina visų mūsų bendra, kolektyvinė mintis. Tik taip išsaugosim laisvę ir įvairovę, tik taip nesileisime vadovaujami. Nors "Meilės Erdvė" išeina tik 200 egzempliorių tiražu ir nors, turbūt, nė vienas nepajautė jokio vadovavimo per laikraščio instituciją, tačiau aš tai jaučiu ir nebegaliu būti daugiau redaktoriumi. Kad ir kaip aš stengčiausi būti nešališkas, šiokios tokios vadovavimo ir straipsnių atrankos, informacijos atrankos nuotrupos lieka. Vadovavimas lieka. Aš siūlyčiau išspręsti vadovavimo per laikraščio instituciją problemą nuolatine redaktorių kaita. Kitas atėjęs redaktorius įneš naujus vėjus į laikraštį, naują kvėpavimą, skirtingumą, kitokią kryptį. Naujas redaktorius kitokius straipsnius dės. Laikraštis darysis įvairesnis ir nebus jokių šališkumų. Bet čia tik pasiūlymas. Kaip bus - mums patiems spręsti. Labai prašau tik kažkam imtis ketvirtojo laikraščio numerio leidybos ir, kuo greičiau, pageidautina... Kurkime kartu!

Buvęs "Meilės Erdvės" redaktorius Laimis Žmuida