Kelionės pas Rusijos bendraminčius

Šią vasarėlę nemažai žmonių iš mūsų klubų buvo išvažiavę į Rusiją pažiūrėti dolmenų, šv.Ninos kalno ir kitų šventų šios šalies vietų, lankėsi akademiko Ščetinino mokykloje. Grįžę parveždavo nuotraukų, lauktuvių ir pasakodavo pasakodavo pasakodavo... Vieną tokį pasakojimą įdedu ir į mūsų laikraštuką.

Šią vasarą teko keliauti Rusijos keliais su šeima automobiliu. Lietuva - Vidurio Uralas. Galutinis tikslas - Uralo miestas Permė. Apsipratę su aplinka susitikome su bendraminčių klubo «Звенящие кедры Прикамья» nariais. Klubas veikia jau penkerius metus. Miestas didelis, todėl jame susiformavo kelios bendraminčių grupės. Į susirinkimą atėjome iš anksto nieko neįspėję ir pradžioje neprisistatėme, kad esame iš toli. Stebėjome susirinkimą. Panašu kaip ir pas mus, gal tik artimesni santykiai, atviresnis bendravimas. Išryškėjo du stiprūs žmonės, kurie klubo veiklą daro aktyvesne. Vadimas turi surinkęs 120 bendraminčių grupę. Jam padeda keletas aktyvių bendražygių. Jie turi susiradę 20 km nuo miesto upės vingio apgaubtą 150 ha žemės plotą. Teritorija gana uždara, nes ko neapriboja upė, tą atskiria karinio dalinio tvora. Vietovė graži, anot jų pasakojimų. Upė nedidelė, bet vandeninga. Norinčius įsigyti žemės po vieną hektarą ir šiaip linkusius prie žemės mielai priima. Aktyviai palaiko santykius su miesto valdžia. Tikisi pasinaudoti jau ir Rusijoje atsirandančiais tarptautiniais ekologinę gyvenseną remiančiais fondais. Vadimas, iš karto matyti, yra žmogus, kuris itin rūpinasi, kad judėjimas nesustotų. Guodėsi, kad be keleto aktyvių žmonių pozicijos, klubo veikla silpnėja. Jo nuomone, nuolat reikia rūpintis judėjimo „ugnele“. Aktyviai domisi Ščetinino mokyklos įkūrimu savo būsimojoje gyvenvietėje. Planuoja pasiųsti vieną klubo narių mokytis toje mokykloje. Atsiradus bendriems pastatams, pasikviestų mokytojauti žmones, baigusius Ščetinino mokyklą. Norėtų, kad būtų naudojama griežtai tik Ščetinino mokymo metodika ir nebūtų „saviveiklos“. Žemės norintiesiems dar nedalina - vyksta planavimas. Pirmiausia, bendromis jėgomis statytų bendros paskirties pastatus: mokyklą, svečių namus, buities patalpas. Skalbykla ir kt. buitinės patalpos, kuriomis kiekvienas galėtų pasinaudoti, būtų sutelktos vienoje vietoje. Bendra mašinų stovėjimo aikštelė. Bendriems objektams kurti kaip tik ir panaudotų rėmimo fondų lėšas. Tik pastačius bendrus pastatus, kiekvienas narys sužinos, kur jo atskiros, asmeninės, nuosavos žemės plotas. Čia kiekvienas galės elgtis savo nuožiūra, galės pasirinkti, turėti elektrą ar ne, statyti vienaip ar kitaip. Tik bus priimtos bendros elgesio su žeme taisyklės ir bendrijos kodeksas, apibrėžiantis bendravimo moralinius principus. Žmonės geranoriški, todėl mintys greitėja ir svajonės pildosi. „Bet stūmimas reikalingas“, - pabrėžė. Žemės nears, puoselės aplinką natūralią, jokios chemijos.

Kitą grupę „judina“ Olga - jauna trisdešimtmetė, trijų vaikų motina, užsiimanti įvairia veikla. Ji turi aiškiaregystės dovaną. Savo gebėjimus panaudoja gydydama žmones. Dirba su nėščiomis moterimis, joms įvairiai pagelbėdama. Susitinka su kaliniais ir su jais dalinasi savo žinojimu. Žmonės ją kviečia būti vestuvių vedėja. Vestuvės vyksta įdomiau, todėl jų metu išgeriama žymiai mažiau alkoholinių gėrimų. Šeimoje trys vaikai auga, ji suteikia jiems daug laisvės, dažnai būna su jais gamtoje. Rengia išvykas į gamtą - 10 dienų, nepasiėmus jokių maisto atsargų, taip mokydamiesi išgyventi natūralioje aplinkoje. Čia jie mokosi iš vaikų, kurie greičiau susiranda valgomuosius augalus ir geriau susiorientuoja pasiklydus taigoje. Iškylų metu prisirenka vaistingųjų augalų nuo įvairių ligų. Taip pat turi sukaupę sėklų augalų, iš kartos į kartą auginamų ir perduodamų mamų ir močiučių.

Ši grupė naudojasi Olgos gimtinėje paveldėta žeme, esančia maždaug už 100 km. Naudoja netradicinius augalų auginimo metodus. Jų daržovės auga ne monokultūroje, o tarp kitų žolių, mūsų visuomenėje vadinamų piktžolėmis. Pradžioje, neapdirbtoje žemėje, tarp žolių pasėtos daržovės duodavo menką derlių. Turbūt todėl, kad žemė dar nebuvo atstačiusi savo gyvybinių jėgų ir struktūros. Po trejų metų bulvės, svogūnai, morkos užaugo beveik visiškai neprižiūrimos. Pavasarį pasėta ir pasodinta vadovaujantis Anastasijos patarimais. Vasarą dėl susiklosčiusių aplinkybių niekas nebuvo atvykęs pasižiūrėti. Rudenį nusiėmė gerą derlių. Svogūnai buvo net didesni nei įprastai. „Neįtikėtina, bet akivaizdu“, - sakė. Didelės reikšmės tam turėjo ir ryškus vidinis žmonių pasikeitimas, kuris jau veikia aplinką. Bulvės užaugo tik įspaustos į dirvą. Jos nepažaliavo nuo saulės, nes žolė buvo iki pažastų, bet ta žolė nesutrukdė geram derliui. Ligos ir kenkėjai negalėjo išsivystyti, nes natūralių priešų aplink buvo daug. Sukultūrintoje aplinkoje negali gyventi dauguma gyvų organizmų, nes nėra augalų, ant kurių jie galėtų vystytis. Neharmoningoje aplinkoje išplinta nepageidautini žmogaus auginamiems augalams organizmai.

Bulves augina ir po šiaudais. Sako, kad toks būdas pas juos pasiteisino. Reikiamais atstumais žemės paviršiuje išdėstytas bulves, jeigu negresia šalnos, palieka kuriam laikui. Bulvės pažaliuoja ir sustiprėja nuo saulės, o po to uždengiamos 20 cm. storio šiaudų sluoksniu. Vasarą tą sluoksnį galima papildyti įvairiomis žolėmis, kurios prieš tai šiek tiek turi apvysti. Rudeniop, atsargiai nudengus šiaudus, susirenka užaugusius švarius lygius gumbus, o neužaugusius vėl pridengia, kol užaugs. Darbo gerokai sumažėja, be to užauga gražios švarios ir sveikos žmogui bulvės. Jų auginamų bulvių, sako, net kolorado vabalai nepuola, nors pas kaimynus jų apstu. Pasakojo, kad kaimiečiai kaimynai net specialiai kolorado užnešę į jų ruožą, bet vabalai neužsiliko. Pabėgo atgal pas kaimynus, kurie žiūri išsižioję ir netiki savo akimis.

Šioje grupėje susirinkusios vien tik moterys, kaip ir Anastasija, vaikšto nuogos. Toks elgesys turi ir pašalinį poveikį - atbaido nereikalingus smalsuolius, kurie trukdytų. Kaimiečiai, porą kartų pamatę nuogas moteris, tik už galvų susiimdavo ir sakydavo: „rusaločki“ ir daugiau bijodavo eiti į jų „valdas“. Šiaip grupės nariai vis dar gyvena mieste, turi darbus. Ir tas 100 km. atstumas, sako, padeda atitrūkti nuo miesto problemų, pasikeičia aplinka, kur tvyro visai kitos mintys ir tai harmonizuoja žmogų.

Savo rankomis užaugintą derlių konservuoja, saugojimui padeda. Atsiranda norinčiųjų įsigyti šių gėrybių. Tarp grupės narių susiformavo artimi santykiai, kai kurie ir be telefoninio ryšio žino, ką veikia kiti. Dažnai sužino, kad tuo pačiu metu ir kitas tą patį darė. Fokino skutikas

Olga sakė, kad ji praktiškai palaiko Anastasijos išsakytą mintį, kad tarp vyro ir moters intymūs santykiai gali būti tik vaikų pradėjimui. Ir jos vyras ją supranta ir palaiko. Nors gyvena įprastoje aplinkoje, turi verslą, stengiasi kiekvieną vakarą po darbo ištrūkti į gamtą su šeimomis. Įprastas sekso propagavimas visuomenėje žemina žmogų ir jo energijas. „Aš negalėčiau gydyti žmonių ir padėti, jeigu taip elgčiausi kaip kiti“, - sakė Olga. Bet savęs ji visiškai nesureikšmina: „Kiekvienas žmogus pasirenka savo kelią. Jeigu žmogus nutarė apsigyventi bendrijoje - gerai, mažoje bendrijoje - irgi gerai. Atskiroje sodyboje apsigyventi irgi priimtina - kiekvienas laisvas savo sprendimuose“.

Kitų narių pasakojimu, Permės srityje yra susiformavusi aktyviai veikianti Anastasijos idėjų įkvėpta grupė, kuri jau statosi bendrus pastatus. Medinių rąstų būstus stato kuo labiau priartėjusius prie apskritos formos. Šešiakampiai pastatai dar nebaigti. Šios grupės narių mintys dar laisvesnės. Moteris, „gyvinanti“ grupės veiklą, interpretuoja daug ką pagal save. Nepalaiko kontaktų su mieste įsikūrusiu klubu. Tik atskiri žmonės yra buvę ten. Mokymas jų mokykloje - savo nuožiūra, su kuo nesutiktų Vadimo grupė. Bet ten mes nesugebėjome nuvažiuoti, nors adresą jau buvome sužinoję. Gaila, kad praktinės veiklos nė vienos grupės nematėme, nebuvome jų puoselėjamose teritorijose. Viskas užrašyta tik iš pasakojimų. Praktinė nauda, kad parsivežėme darbo įrankių - Fokino skutiką (rus. «Плоскорез Фокина») ir truputį literatūros apie žemės apdirbimą.

Alvydas ir Olga Narviliai