Pasvajokime kartu...

"Svajonė, žodžiais išsakyta, išjudins veikt energiją didžiulę."

(V. Megre "Kas mes?" V knyga. Vilnius, Asveja 2001)

Šiame numeryje spausdiname tik kelis rytmetinės rasos lašelius nuo mūsų forumo žolės. Visų svajonių ieškokite forume "Mūsų kūryba" temoje "Pasvajokime kartu".

Irena-Iročka:

Vėl leidžiu aš savo svajonei kurti… pasaulį šiltą be grėsmės, kur nėra vietos miestui pilkam, kur sielos veržiasi dainuot. Dainuot tėveliui, mamai, sūnui - nesvarbu, šiaip sau laisvę duot… Kur paprastai gali sau leisti prieiti prie žmogaus ir pabučiuot, apsikabint, pašokt, išlieti džiaugsmą…. Gali padebesy skrajot ir niekas net minties neleidžia: kad baigtum tu greičiau durniuot. Svajoju pamatyt pasaulį, svajoju aišku ten ir būt, kur žmonių širdys stipriai daužos, kur akys gyvos, sielos baltos, kur nėra ko nuo kito slėpti, kur galima Gamtos įkvėpti, pajusti ją net savyje, kur Dievas, aš ir tu drauge galėsim Amžinybę kurti!…

Oi, kaip norėčiau aš ten būti!

Hektaras - tai tik priemonė ir tiek, jis leidžia širdis mums atverti ir mūsų kūną nuo ligų jis gelbsti ir mintis nuo buities….

Žmogus Pasaulyje Svarbiausias!!!

Štai tiek.

Glesum:

Aš svajoju apie mažiuką namuką... šviesiai gelsvą su raudonu stogeliu... tiesa, jo beveik nesimato, nes visas apsuptas medžių... jis stovi ant kalno, apačioje teka upė... gal kas nors nori pratęst mano svajonę?

Irena-Iročka:

Svajoju aš - bet realybe jau patapo ta svajonė mano mintyse - gyvent sau ant kalniuko ir žiūrėt, kaip Saulė teka, žiūrėt, kaip paukščiai lekia, žiūrėt, kaip Žemė šneka su kiekvienu, kas nori tą girdėt, žiūrėt, kaip upeliukas bėga, išeina tėvas iš trobos, išeina vyras, mano vaikas - jie bėga maudytis ryte.......greičiau KAS PIRMAS!.... ir mama pro duris žiūri ir matau aš džiaugsmą jos veide... Mes kaip tikra šeima - JI MEILĖS, SUPRATIMO IR DARNOS PILNA....

Neringa:

Aš matau, kaip mūsų sodybose žydi pavasario sodai, kaip jie kvepia, ir kaip po žydinčiais medžiais vaikai bėgioja, kaip paukščiai po medžius čiulba ir kartais nusileidžia ant rankų linksmai čiauškėdami. Matau, kaip kaimynai lanko kaimynus, susirenka vakare viename iš sodžių ir ragauja šiltą pyragą su pienu ir medumi. Matau, kaip kartu ruošiamės šventėms ir visoje gyvenvietėje didelis sujudimas, visi nekantrauja prisidėti prie šventės savo dainom, šokiais, žaidimais. Ir vaikai, ir tėveliai, ir seneliai - visi tarpusavy sutaria, ir visi džiaugiasi vieni kitais. O nutilus šventei paryčiais žiogai žolėse cirpauja ir po sodžius tarp žydinčių medžių tyliai mūsų Viešpatis vaikštinėja...

Ir viskas dar gražiau negu žodžiai išreiškia...

Irena-Iročka:

Svajoju aš, kad mūsų Žemė spindėtų begale spalvų, kad atokiausiame kampely Visatos būtų taip gražu, kaip širdyje mamos ar tėvo, žmonos ar vyro, ar vaikų, kurie visus aplinkui myli - ar tai nebūtų nuostabu?!

Svajoju aš auginti Dievą, svajoju aš mylėti jį, svajoju aš ir vieną dieną, kad gimčiau jo sūnaus glėbyj...

Svajoju jaust kiekviena žmogų, svajoju sielom susiliet, svajoju, kad Pasaulis tyras būtų ir vėl svajoju, kad nereiktų nieko slėpt...

Svajoju, kad pati suprasčiau, kur Moters išmintis, kad savyje jėgų atrasčiau tą mūsų misiją priimt, kad viduje nustot kovoti, kad iš gelmių ištraukt mintis, kurios man - Moteriai padėtų surasti savo prigimtį...

Mindaugas:

O kaip norėčiau aš kad žemė taptų sodu...