Masanobu Fukuoka

„Vieno šiaudelio revoliucija“

Į lietuvių kalbą vertė Evaldas Račys

„Meilės erdvės“ skaitytojams jau teko susipažinti su rusų autoriaus N.I. Kurdiumovo mintimis apie žemdirbystę. Šiame numeryje pateikiame dar vieno permakultūros specialisto japono M. Fukuokos pagrindinį veikalą. Čia spausdiname tik Larri Korn parašyto įvado ištraukas. Pilną knygos variantą lietuvių ar rusų kalba galite rasti Internete http://www.anastasija.lt. Taip pat ieškome leidėjų norinčių išleisti šią nuostabią knygą lietuvių kalba.

Įvadas

Savo ūkyje, esančiame šalia mažo kaimelio Šikokų saloje Pietų Japonijoje, Masanobu Fukuoka sukūrė natūralaus ūkininkavimo metodą, kuris gali padėti sustabdyti šiuolaikinės žemdirbystės degradacines tendencijas. Natūralus ūkis "neprašo" nei mašinų, nei chemijos ir "pageidauja" tik minimalaus purenimo. M. Fukuoka nearia dirvos ir nenaudoja komposto. Jis neužlieja vandeniu savo ryžių laukelių augalų vegetacijos metu, kaip tai buvo daroma per amžius Rytuose ir visame pasaulyje. Dirva jo laukuose neariama jau daugiau kaip 25 metus ir vis dėlto jis gauna derlius, tolygius labiausiai produktyviems japonų ūkiams. Jo dirvos dirbimo metodas reikalauja mažiau darbo negu bet koks kitas žemdirbystės būdas. Jis neteršia aplinkos ir nereikalauja brangaus kuro naudojimo.

Kai aš pirmą kartą išgirdau pasakojimus apie M. Fukuoką, buvau visiškas skeptikas. Argi įmanoma kiekvienais metais gauti didelius derlius ryžių ir žieminių javų tiesiog išmėtant sėklas ant dirvos paviršiaus? Čia turėtų būti paslėpta kas nors daugiau.

Aš nelabai pamenu, kokį tikėjausi jį išvysti, bet po to, kai tiek girdėjau apie šį didį žmogų, buvau šiek tiek nustebęs, pamatęs, kad jis avi batus ir dėvi tokius drabužius, kokius dėvi bet koks vidutinis Japonijos ūkininkas. Bet jo netanki žila barzda ir gyvas pasitikintis elgesys teikė išties nepaprasto žmogaus įspūdį.

Jei naujai atvykęs žmogus galvoja, kad "natūralus ūkis" reiškia, kad viskas vyksta savaime, natūraliu būdu, kai pats tuo metu tik sėdi ir stebi, tai M. Fukuoka greitai jį pamokys, kad ir "natūralus ūkis" reikalauja daug žinių ir darbo. Jei suprasti tiesiogiai, tai vienintelis "natūralus ūkis" - medžioklė ir natūralaus maisto rinkimas. Žemės ūkio augalų auginimas- tai kitas kultūrinis žingsnis, reikalaujantis žinių ir pastovių pastangų. Svarbiausia M. Fukuokos metodo ypatybė yra ta, kad jis ūkininkauja kooperuodamasis su gamta, nesistengdamas jos nei nugalėti, nei pagerinti. Iš čia ir jo metodo pavadinimas "natūralus", tai yra įprastas arba gamtinis.

Jaunas būdamas M. Fukuoka paliko gimtuosius namus ir išvažiavo į Jokohamą mokytis mikrobiologijos. Jis tapo augalų ligų specialistu ir keletą metų dirbo laboratorijoje muitinės inspektoriumi žemės ūkiui. Būtent tuo metu, būdamas 25 metų M. Fukuoka išgyveno tą praregėjimą, kuris suformavo pagrindą darbui, tapusiam jo gyvenimo užduotimi bei tema knygai "Vieno šiaudelio revoliucija". Jis paliko savo darbą muitinėje ir grįžo į gimtąjį kaimą, kad išbandytų savo laukuose tų idėjų gyvybingumą.

Pagrindinė idėja misteriui Fukuokai kilo kartą, kai jis ėjo šalia seno, apleisto ir daugelį metų nearto lauko. Ten jis pamatė sveikus ryžių daigus, prasimušusius pro žolių ir piktžolių painiavą. Nuo to laiko misteris Fukuoka nustojo užliejinėti vandeniu savo ryžių laukus. Nustojo sėti ryžius pavasarį ir vietoj to sėjo sėklas rudenį tiesiai ant dirvos paviršiaus, kaip jos ir turėtų išsisėti natūraliu būdu - tiesiog kristi ant dirvos paviršiaus iš subrendusių šluotelių. Vietoj to, kad naikinti piktžoles arimu, jis išmoko kontroliuoti jų kiekį pastoviai palaikydamas daugiau mažiau pastovią dangą iš baltųjų dobilų ir mulčiuodamas ryžių ir miežių šiaudais. Įsitikinęs, kad tokios sąlygos gerai palaiko kultūrinių augalų vystymąsi, M. Fukuoka stengėsi kiek galima mažiau kištis į augalų ir gyvūnų bendruomenės gyvenimą savo laukuose.

Rudenį M. Fukuoka išsėja ryžių, baltųjų dobilų ir žieminių javų sėklas kartu viename lauke ir uždengia juos storu ryžių šiaudų sluoksniu. Miežiai (arba rugiai) ir dobilai sudygsta iškart, ryžių sėklos guli lauke ramybės būsenoje iki pavasario. Kol žieminiai javai auga žemutiniuose laukuose, soduose, esančiuose kalnų šlaituose, verda aktyvus darbas. Citrusinius skina nuo lapkričio vidurio iki balandžio.

Rugius ir miežius pjauna gegužę ir patiesia apdžiovinimui 7-10 dienų. Po to juos iškulia, išvalo ir supila į maišus, kad apdžiūtų. Šiaudus išsklaido lauke kaip mulčią. Vandeniu užlieja laukus trumpai birželio musoninių liūčių metu, kad susilpnėtų dobilai bei piktžolės ir galėtų pro šiaudų mulčią sudygti ryžiai. Po to, kai vandenį išleidžia iš lauko, dobilai atsigauna ir suveša po ryžių priedanga. Nuo tada iki derliaus nuėmimo (tradiciniam ūkininkui tai pats įtempčiausias darbymetis) vienintelis darbas M. Fukuokos lauke - prižiūrėti sausinimo kanalus ir siaurus, tarp laukelių esančius, pėsčiųjų takelius. Ryžius pjauna spalio mėnesį. Pėdus sukabina džiovinimui, po to iškulia. Rudens sėja baigiasi kaip tik tada, kai prasideda ankstyvų mandarinų derlius. M. Fukuoka gauna 50-58 cnt./ha ryžių derlių. Tai beveik toks pats derlius kaip ir pas kaimyninius ūkininkus, kurie naudoja chemikalus arba tradicinės žemdirbystės metodus. M. Fukuokos žieminių javų derlius dažnai būna didesnis nei kaimynų ūkininkų, kurie naudoja sėją į lysves.

Visi trys metodai (natūralus, tradicinis ir cheminis) duoda panašius derlius, bet labai skiriasi savo poveikiu dirvožemiui. M. Fukuokos laukuose dirva su kiekvienais metais tampa vis geresnė. Per paskutinius 25 metus, kai jis nustojo dirvą arti, pastoviai didėja jo laukų derlingumas, gerėja dirvos struktūra ir vandens sugėrimo savybės. Naudojant tradicinę žemdirbystę dirvos derlingumas išlieka pastovus. Derlius, kurį augina ūkininkas, tiesiogiai priklauso nuo komposto ir mėšlo kiekio, įterpiamo į dirvą. Naudojant cheminę žemdirbystę dirvožemis apmiršta ir jo natūralus derlingumas per trumpą laiką labai sumažėja.

Svarbiausia M. Fukuokos metodo ypatybė, kad ryžius galima auginti neužliejant laukų visam vegetacijos periodui. Mažai kas gali įsivaizduoti, kad tai yra įmanoma. Bet tai įmanoma, ir M. Fukuoka tvirtina, kad taip auginami ryžiai auga geriau. Jo ryžiai turi tvirtą stiebą ir gilią šaknų sistemą. Sena ryžių veislė, pasižyminti geromis glitiminėmis savybėmis, kurią jis augina, iš vieno augalo duoda 250-300 grūdų.

Mulčiavimo naudojimas didina dirvos savybę sugerti ir išlaikyti vandenį. Daugelyje vietų natūralus metodas gali visiškai panaikinti drėkinimo problemą. Tokiu būdu, ryžiai ir kitos aukšto derlingumo kultūros gali būti auginamos ir tuose rajonuose, kurie dabar yra laikomi tam netinkamais. Statesnius šlaitus ir kitas nepatogias žemes galima sukultūrinti, nesibaiminant erozijos. Natūralus metodas leidžia dirvoms grąžinti gyvybę, sunaikintą ardančiu dirbimu arba chemija.

Augalų ligas ir kenkėjus galima rasti ir M. Fukuokos laukuose, bet jie niekada masiškai nepažeidžia kultūrinių augalų. Pažeidžiami tik patys silpniausi. M. Fukuoka tvirtina, kad geriausias būdas kontroliuoti ligas ir kenkėjus - tai sukurti augalams sveiką aplinką.

Vaismedžiai M. Fukuokos sode negenimi, kad būtų patogu skinti vaisius, jų vainikai auga laisvai ir įgyja natūralią formą. Daržovės ir žolės auga sode su minimaliu dirvos dirbimu. Pavasarį kopūstų, ridikėlių, sojų, garstyčių, ropių, sodinės varnalėšos, morkų ir kitų daržovių sėklos sumaišomos kartu ir išbarstomos tarp medžių, kad sudygtų iki prasidedant ilgiems pavasario lietums. Toks sėjos būdas aišku tinka ne visur. Jis puikiai tinka Japonijoje su jos drėgnu klimatu ir gausiais pavasario lietumis. M. Fukuokos sode dirvožemis molingas. Puriame paviršiniame sluoksnyje gausu organinių medžiagų ir jis puikiai sulaiko vandenį. Šis sluoksnis susiformavo iš piktžolių ir dobilų dangos per ilgą jų augimo sode laiką.

Kai daržovių daigai dar jauni ir silpni, piktžolės turi būti nupjautos, bet kai daržovės pakankamai išsivysto, jos paliekamos augti kartu su natūralia aplinkos augmenija. Kai kurios daržovės lieka nenukastos, jų sėklos patenka į dirvą ir per vieną - dvi kartas sugrįžta prie savo ištvermingų ir truputį kartokų laukinių protėvių savybių. Daugelis iš tų daržovių auga visiškai be jokios priežiūros. Kartą, kai aš tik atvykau į M. Fukuokos ūkį, vaikščiodamas po tolimesnę sodo dalį netikėtai užkliuvau už kažko kieto žolėje. Pasilenkęs, kad geriau apžiūrėčiau, pamačiau žolėse augantį agurką ir šalia moliūgą.

Daugelį metų M. Fukuoka rašė apie savo metodą knygose ir žurnaluose, davė interviu radijui ir televizijai, bet beveik niekas nesekė jo pavyzdžiu. Tuo metu japonų visuomenė vystėsi visiškai priešinga kryptimi.

Po Antrojo Pasaulinio karo amerikiečiai atvežė į Japoniją dabartinės cheminės žemdirbystės metodą. Naudodamas jį, japonų ūkininkas galėjo gauti beveik tokį patį derlių kaip ir tradicinėj žemdirbystėj, bet sugaišdavo tam dvigubai mažiau laiko ir darbo. Atrodė, kad išsipildė sena svajonė, ir, vienos kartos bėgyje, visi ūkininkai perėjo į cheminę žemdirbystę.

Būtų naivu galvoti, kad esant dabartinėms sąlygoms, M. Fukuoka sugebės visiškai realizuoti savo idėją praktikoje. Netgi po 30 metų jo technika tėra tyrimų stadijoje. Jo indėlis į žmogiškosios dvasios lobyną yra tas, kad jis pademonstravo, jog kasdienis dvasinės sveikatos stiprinimas gali sąlygoti viso pasaulio pasikeitimą į gera.

Šiandien visuotinis pavojaus, kurį sukėlė ilgalaikis cheminio metodo naudojimas, suvokimas vėl pažadino susidomėjimą alternatyviais žemdirbystės metodais. M. Fukuoka tapo pirmaujančiu agitatoriumi už žemės ūkio revoliuciją Japonijoje. Nuo pirmosios publikacijos "Vieno šiaudelio revoliucija" 1975 metų spalį, susidomėjimas natūralia žemdirbyste greitai išplito tarp Japonijos gyventojų.

Per tuos pusantrų metų, kai aš dirbau pas M. Fukuoką, dažnai grįždavau į savo ūkį Kiote. Ten kiekvienas norėjo išbandyti naująjį metodą ir palaipsniui vis didesnėje mūsų žemės dalyje buvo natūraliai ūkininkaujama. Be ryžių ir rugių tradicinėje sėjomainoje, mes auginome taip pat kviečius, grikius, kukurūzus, bulves ir sojas pagal M. Fukuokos metodą. Norėdami pasėti kukurūzus ir kitas kaupiamąsias kultūras, kurios lėtai auga, mes padarydavome dirvoje skylę su lazda ar bambuko galu ir sėjome ten sėklas. Tokiu pat būdu sėjome sojas tarp kukurūzų arba jos sėklas apveldavome moliu ir išmėtydavome dirvos paviršiuje. Po to nušienaudavome augalinę dangą iš piktžolių ir uždengdavome dirvą šiaudais. Dobilai vėl ataugdavo, bet jau po to, kai kukurūzai ir sojos tapdavo stipriais ir išsivysčiusiais augalais.

M. Fukuoka padėjo mums patarimais, bet mes turėjome patys įsisavinti metodą bandymų ir klaidų keliu ir pritaikyti jį mūsų įvairioms kultūroms vietinėmis sąlygomis. Žinojome iš pat pradžių, kad prireiks ne vienerių metų ir žemei, ir mūsų sieloms pasikeisti ir eiti natūralios žemdirbystės keliu. Šis virsmas tapo ilgu procesu.

Larri Korn