Pakeliui į savo užaugintą maistą ir vaistą

Apie amžinai gyvuojantį alaviją

Alavijo istorija, besitęsianti keletą tūkstantmečių, intriguoja kaip nuotykių romanas. Už savo paslaptingą grožį, elegantiškumą ir legendines savybes šis augalas buvo garbinamas kaip dievybė. Senovės egiptiečiai, tikėjo, jog alavijo "kraujas" suteikia grožį, sveikatą ir nemirtingumą, todėl naudojo augalą faraonų balzamavimui ir paruošimui kelionei į kitą pasaulį. Kinijos imperatoriai į alavijo lapus žiūrėjo kaip į aukščiausiosios dievybės šventuosius nagus. Naujojo pasaulio indėnai alaviją laikė vienu iš 16-os šventų augalų. Afrikoje klajojantys kupranugarių varovai alaviją vadino "dykumų lelija", amerikiečiai - "gydytoju alaviju" arba "nebyliu gydytoju", o rusai - "šimtamečių eliksyru".

Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai praskleidžia alavijo gydomųjų savybių šydą, tačiau dar daug paslapčių lieka neįminta.

Aloe Vera, pavadintas taip ir aprašytas K.Linėjaus, Aloe barbadensis, aprašytas Milerio, o taip pat Lamarko Aloe vulgaris, yra vienas ir tas pats augalas. Mileris aprašė ir kitą alavijo rūšį, kuri neturi vaistinių savybių, ir pavadino ją Aloe Vera. Todėl botanikos literatūroje Aloe barbadensis pavadinimas prigijo vaistiniam augalui, o Aloe Vera vadinama bendrai.

Dirbtinėmis sąlygomis alavijas gali pasiekti 60-90 cm aukštį. Jo lapai būna 40-50 cm ilgio ir 6-10 cm pločio prie pagrindo. Natūraliomis sąlygomis augalas būna šiek tiek kuklesnių išmatavimų. Sultims gaminti tinkami ne jaunesni nei 4 m. lapai.

Alavijo lapas padengtas kutikula (apsauginiu sluoksniu), kuri filtruoja vandenį ir orą. Po membrana yra celiuliozinė derma, kurios sudėtyje yra kalcio oksalato kristalai ir periciklinės ląstelės su rausvai gelsvu skysčiu, kuris ir vadinamas alavijo krauju. Šios sultys pasižymi vidurius laisvinančiomis savybėmis. Po šiuo trigubu sluoksniu yra bespalvė tąsi masė - gelis, kuris ir suteikia alavijui gydančiųjų savybių. Gelio kokybė labai priklauso nuo klimatinių sąlygų ir dirvožemio.

Alavijas priklauso lelijinių šeimai, sukulentų tipui (pastariesiems priklauso taip pat ir kaktusai bei kiti mėsingi augalai su minkštimu). Šiuo metu pasaulyje žinoma apie 300 alavijo rūšių, tačiau ne visos jos pasižymi gydančiomis savybėmis. Rusijoje daug tyrinėjamas ir Aloe arborescens (sumedėjąs alavijas - čia greičiausiai tas, kuris auga ant palangių).

Dėl savo gydančiųjų savybių alavijo preparatai paplito po pasaulį. Tiesa, europiečiai, nemokėdami kitaip išsaugoti, alaviją naudojo sausų miltelių pavidalu. Anksčiau jis padėdavo kaip laisvinanti vidurius priemonė, dabar yra įrodyta, kad gelis, esantis alavijo lapuose, puikiai gydo nudegimus, pjautines, kąstines žaizdas, vabzdžių įgėlimus, egzemas, skrandžio ligas. Daug kas mano, jog gydant hepatitą, astmą, diabetą, ir visą eilę odos problemų, nieko nėra geriau už alaviją. Alavijas - tai universali ir pirmosios pagalbos priemonė.

Visose šalyse, kur šiuolaikinė medicina dar neišstūmė liaudies gydytojų išminties, alavijas yra viena iš pagrindinių natūralių priemonių. Šlovė, tūkstantmečiais supanti alaviją, paskatino ir mokslininkus tyrinėti šio augalo gydančiąsias savybes. Daugumos nuostabai, tyrimai ne tik patvirtino praktiškai pastebėtas savybes, bet ir atrado daugybę naujų kokybių. Amerikiečiai mokslininkai Smit ir Stenhaus 1851 m. išskyrė iš alavijo lapo aloiną (jis yra žievėje, didesniais kiekiais sukelia viduriavimą ir vėmimą). 1912 m. fermeris, kurio ūkyje įvyko gaisras ir nukentėjo daug darbininkų, įsitikinęs alavijo savybe ypatingai greitai gydyti nudegimus (mat moterys tepė vyrų žaizdas alavijo sultimis), pradėjo tepalo nuo nudegimų verslą. 1930 m. Kreston Kolinz ir jo sūnus moksliškai įrodė alavijo poveikį, sergant įvairiomis ligomis, o taip pat sušvelninant radioterapijos pašalinius reiškinius. Šie atradimai paskatino aktyvius alavijo cheminės sudėties tyrimus.

Paskutinįjį praeito tūkstantmečio dešimtmetį alavijo tyrimai labai pasistūmėjo į priekį.

1984 m. grupė mokslininkų, vadovaujama Ivano E.. Danhofo, mokslinės Šiaurės Teksaso laboratorijos direktoriaus, parodė, kad alavijo sulčių naudojimas 6-8 kartus pagreitina naujų ląstelių (fibroblastų) susidarymą traumuotame odos segmente. Šios ląstelės, generuojančios kolageną - baltyminį odos pagrindą, kontroliuoja taip pat odos senėjimo ir raukšlių susidarymo procesus. Minėti tyrimai taip pat parodė, kad alavijo sultyse yra polisacharidų, kurie skatina apsauginio epidermio sluoksnio susidarymą. Amerikietis gydytojas eksperimentiškai įrodė fantastiškas odos drėkinimo savybes. Alavijo sultys, sudarytos iš 95% vandens, į odos ląsteles patenka 3-4 kartus greičiau, nei paprastas vanduo. Kaip vėliau buvo nustatyta, taip yra dėl lignino molekulių, esančių alavijo gelyje.

Japonų gydytojas Fudžita surado alavijuje enzimą bradikinazę, kuri pasižymi žaizdas gydančiomis ir skausmą malšinančiomis savybėmis. Anksčiau šis efektas buvo priskiriamas salicilo rūgščiai.

1985 m. gydytojas Bilas MakAnalėjus išskyrė vieną iš alavijo polisacharidų, kurį jis pavadino "karizinu". Kanadiečiai mokslininkai vėliau surado aktyvų polisacharidą acemananą, kuris virškinimo trakte yra pasisavinamas pinocitozės būdu, taigi į kraują patenka nepakitęs. Acemananas pasižymi labai stipriomis antiseptinėmis savybėmis.

Rusų oftalmologas V.P.Filatovas sakydavo: "Teisus tas, kuris išgydė". Garsus chirurgas, grąžinęs regėjimą tūkstančiams žmonių, atrado, jog nebūtina persodinti pažeistą kataraktos rageną, galima ją paveikti "pakankinto" alavijo sultimis (paveikto aukšta ar žema temperatūra, arba kitomis kenksmingomis sąlygomis). Tiek gyvūninis, tiek augalinis audinys, esant nepalankioms sąlygoms ima gaminti biostimuliatorius, kurie padeda organizmui prisitaikyti. Ypač daug jų gali pasigaminti alavijuje.

Tačiau, alavijas nėra stebuklas. Stebuklas yra žmogaus organizmas, kuris gali susireguliuoti pats, jei tinkamai jam padedama.

Alavijo sultis, kurios spaudžiamos įmonės Forever Living Products užpatentuotu būdu iš JAV atokiuose regionuose, Meksikoje bei Dominikos respublikoje natūraliu būdu išaugintų ir nužievintų Aloe barbadensis (vaistinis alijošius - ne tas, kur ant palangių auga), taip pat galima pavadinti dietiniu maistu dėl to, kad jų sudėtyje yra:

- 20 amino rūgščių (tame tarpe 8 nepakeičiamos, kurių negamina žmogaus organizmas, o pvz. amino rūgštis triptofanas randama pagrinde gyvulinės kilmės produktuose ir tik dviejuose augaluose iš kurių vienas yra alavijas);

- vitaminų (A, B, C, E grupės vitaminų, tame tarpe B12, kuris randamas daugiausiai gyvuliniuose produktuose, žmogaus organizmas negamina, folinės rūgšties, niacino, kt.);

- mineralų (Ca, Mg, Zn, Mn, Fe, Cr, Cu, kt.);

- mono ir polisacharidų (ypatingas yra acemananas, nes jis naikina patologinius mikroorganizmus ir iš virškinamojo trakto į kraują patenka nesuskaidytas pinocitozės būdu);

- saponinų (soap - muilų, kurie valo žarnyną ir visą organizmą);

- fermentų;

- celiuliozės darinių;

- daugybė kt. dalykų, viso 75 ištirtos medžiagos ir 200 surastų.

Dėl sinerginio šių medžiagų efekto, nors rekomenduojama išgerti kelis šaukštus per dieną prieš valgį, alavijo sultys veikia harmonizuojančiai visą organizmą, maitina, valo, gydo, tonizuoja, jaunina jį. Padeda spręsti tokias problemas kaip bronchinė astma, virškinimo sutrikimai, dirgliosios žarnos sindromas, odos problemos, nusilpimas, išsekimas, padidėjęs kraujospūdis, cholesterolis bei kt.

Alavijo sultys bei iš jų pagaminti gėrimai ir tepalai, yra ypatingos kokybės produktai, todėl nerasite jų ant parduotuvių prekystalių ir vaistinėse, kur galėtų pasimesti tarp daugybės kitų gaminių. Taip pat, ko gero, nepamatysime televizijos reklamų apie alavijo gelio produktus, nes tai yra neefektyvu. Didžiausia pasaulyje kompanija, auginanti Aloe barbadensis savo plantacijose ir spaudžianti iš nužievintų alavijų sultis (gelį) nusprendė, jog geriausia reklama - tai žmogaus žmogui perduota patirtis.

Tikiu, kad tuomet, kai žmonės apsigyvens savo sodybose, pakankamai užsiaugins sau maisto ir vaisto, tačiau kol esame pakeliui ir karts nuo karto naudojame vaistus, atkreipkime dėmesį ir į natūralų gamtos siūlomą augalą - alaviją, kuris gali padėti išspręsti daugybę problemų. Nors tai ne mūsų platumų augalas, tačiau jis veikia savo chemine sudėtimi, kuriai neatsispiria bronchinė astma bei prieš kurį neatsilaiko netgi tokie mikroorganizmai kaip auksinis stafilokokas.

Jei turite klausimų ar komentarų, lauksiu Jūsų laiškų adresu: [email protected], arba skambučių (tel: 8 5 2355 103, mob: 8 670 49647).

Literatūra:

Mark Šveicer (Marc Schweizer). ALOE božestvenoje rastenije. Apophtegme, 1997.

Dr. Peter Atherton (1997). The Essential Aloe Vera.

Forever Living Products video medžiaga.

Daugiau informacijos internete:
http://www.aloevera.narod.ru/
http://www.foreverclub.kiev.ua/
http://www.foreverliving.com/
http://www.flp-europe.com/html1

Edita Milutienė