Pasakos mūsų vaikams

Keičiasi mūsų mintys, keičiasi mūsų gyvenimo būdas, keičiasi mūsų sąmoningumas, keičiasi mūsų požiūris į vaikus... Kiek daug pasikeitė mūsų gyvenimuose per porą metų.

Vis galvoju, kaip viskas pasikeis, kai pagaliau persikraustysime į savo giminės sodybas. Kokie tada būsime? Kokias knygas skaitysime? Kokiom mintim mąstysime?

Sako, jog vaikai yra mūsų ateitis. Norint ką nors sužinoti apie savo ateitį, reikia stebėti vaikus. Kaip jie elgiasi, ką mąsto, ko siekia...

Kokias pasakas sekame savo vaikams? Ką žinome apie tų pasakų kūrėjus? Ar mums priimtinas jų gyvenimo būdas? Ar norėtume gyventi taip, kaip jie gyveno?

Po tokių minčių man kilo idėja patiems kurti pasakas savo vaikams. Labai apsidžiaugiau, kai sužinojau, jog turiu bendraminčių. Taip pat kviečiu atsiliepti ir kitus žmones, kurie kuria pasakas savo vaikams, o tuos, kurie nekuria, raginu pamėginti. Kad būtų lengviau pradėti, siūlau šį kartą pasiskaityti pirmąją pasaką iš mūsų būsimos pasakų knygos. Taip taip... Pasakų knyga mūsų vaikams tikrai bus, o dabar pirmoji Rasuolės pasaka...

Pasaka

Kai viskas buvo, aš jau buvau ir dygo snaigės žiemą, ir augo grybai danguje, ir žaidė rūtos vėjyje, ir viskas, patikėkit, mieli, buvo. Tad aš ėmiau ir išdygau po aukso obelim, po jos šaknim varinėm ir patraukiau ieškoti Pasakos. Lėkiau į vieną pusę, į antrą ir į trečią skraidžiau išplėtusi sparnus, kol vieną kartą nutūpiau pačiam pasaulio pakrašty, kur kertasi bedugnės praraja su ledo skiltim, kur plazda nuostabiausi mažųjų paukštelių balsai, o žvaigždės tyliai žvelgia iš savų orbitų ir seka pasakas mažiems vaikams, nes tiktai jie jas girdi ir supranta. Viena tokia žvaigždelė ir man pasekė kaip gimsta pasaka. Tai va - klausykit:

Gyveno Tuštuma, beribė ir bekraštė. O josios tyluma mirgėjo Dievo apsupty. Čia buvo linksma, bet šiek tiek ir liūdna, nes nebuvo paslapties. Ir štai, ne už kalnų ir ne už klonių, kažkur giliai širdelės vidinėj kertėje, sužibo žiburys, kuris vis kėlės, plėtės ir didėjo... Suskambo tylinti Tyla ir viskas sujudėjo, ėmė suktis, maltis ir plazdėti, ir viskas klausė: "Kas čia? Kas tu? O kas tu?..." Ir visa kas aplinkui stebėjosi: "Na, kas čia darosi? Ak, ak- Tyla gyva". Ir juokėsi kiekvienas atbudęs sau smagiai, kad jis ne vienas. O tas ne vienas buvai ir tu, ir aš, ir mes visi - oho - kartu. Supratę šitą didžią tiesą tuoj puolėm vienas kitą klausinėti, kas kuo gyveno visą laiką toj tyloj. Lakštutė, mažas Dievo spindulėlis, tuoj atsakė:

- Aš gyvenau ir vis viena galvojau: "Kaip būtų gera būti ne vienai", ir vis mąsčiau, mąsčiau, kol išganingoji mintis aplankė: "Aš pramąstysiu būtį". Žinokite, mielieji, taip širdyje įvyko ir ši, o Dieve, suspindo, tik sužaižaravo ir sieloje užsidegė ugnis, kuri vis augo, plėtėsi ir mainėsi... Ir vėlei augo, plėtėsi ir mainėsi... Galvojau netgi, jog siela neatlaikys, tačiau, kur buvus, kur nebuvus, aš pajaučiau, jog dar yra kažkas dar tokio neregėto ir sušukau: "Ak, juk tai spindinti Dvasia. Taip, taip - tai ji man reikalinga - sustiprins ji mane ir man padės". Ir vėl su naujomis jėgelėmis kibau į darbą, ir kad ėmiau aš šviesti, šviesti... Tai ta šviesa, matyt, jus ir pažadino.

Taip, taip - viena per kitą vis kalbėjo atsibudusios esybės - taip, taip, mieloji, taip ir bus... Tavo tiesa. Ir ėmė pasakoti viena per kitą kaip jos gyveno ir ką veikė.

Taip pradžioje ir gimė dar visai mažytė pasaka. Na, o toliau, vaikai mielieji ir mažieji, jau patys galit sugalvot, kaip gimė ši didžioji pasaka - gražioji mūsų Žemė.

Rasuolė Dindaitė