Protingas laistymas

Tarp sodininkų yra įsitvirtinusi nuomonė, jog daržus reikia kasti, laistyti, ravėti ir tręšti. "Meilės erdvės" skaitytojai jau galėjo įsitikinti, kad šių darbų galima išvengti arba bent jau sumažinti jų kiekį. Kurdiumovas, Fukuoka ir kiti permakultūros atstovai parodo, jog didelė dalis mūsų soduose atliekamų veiksmų yra bereikalinga.

Šį kartą noriu pakalbėti apie "protingą" laistymą, t.y. laistymą, kuris yra naudingas augalams ir nevargina jų šeimininko.

Tačiau "argi gali laistymas kenkti augalams?", - paprieštarautų tradiciniais žemdirbystės metodais ūkininkaujantis sodininkas. Taip, gali. "Neprotingai" laistant galima dirvožemyje išmušti skyles ir apnuoginti šaknis, o tai kenkia augalams. Be to, kartais laistant sušlapinamas tik viršutinis dirvožemio sluoksnis, o vanduo iki šaknų neįsigeria. Toks laistymo būdas ragina augalus savo šaknis vystyti ne gilyn į žemę, o artyn paviršiaus. Augalai tokiu būdu tampa reiklūs laistymui, o ūkininkas turi dažniau tąsyti kibirus su vandeniu. Jeigu laistytume protingai, tada augalų šaknys skverbtųsi gilyn į apatinius dirvos sluoksnius ir pačios ten atrastų pastovesnius drėgmės šaltinius, nei viršutinis dirvos sluoksnis. Pratinkime savo augintinius būti savarankiškais, tada ir mums teks mažiau dirbti.

Dar vieną neprotingo laistymo aspektą galime matyti sodininkų žemėje, kurie nemulčiuoja lysvių. Po laistymo vanduo greitai išgaruoja, o viršutinis dirvos sluoksnis pavirsta kieta ir orui nelaidžia pluta. Ši pluta ne tik sunaikina oro patekimo prie augalų šaknų galimybę, tačiau taip pat užkerta kelius natūraliam laistymui (kasdien iškrenta šiek tiek rasos, be to, žemės kanalėliuose kondensuojasi vanduo), naikina mikroflorą, kuri ne tik saugo daržus nuo kenkėjų, tačiau taip pat išskiria angliarūgštę, be kurios neįmanomas trąšų pasisavinimas. (Žr. Kurdiumovo veikalus).

Dabar pateiksiu kelias protingo laistymo taisykles. Pirma, dirvą reikia mulčiuoti (šienu, lapų puviniu, medžio drožlėm ir pan.), kad vanduo neišgaruotų. Karštą dieną palieta dirva gali išgarinti visą vandenį dar jam nespėjus pasiekti šaknų. Uždengta dirva kaupia drėgmę ir neleidžia jai taip greitai nusausėti. Dirvos mulčiavimas sumažina mūsų nešiojamų kibirų kiekį.

Antra, laistant numulčiuotą dirvą, neišsimuša duobutės, augalų šaknys lieka neapnuogintos ir nesusidaro viršutiniame dirvos sluoksnyje žalinga pluta.

Trečia, laistyti patariama kuo artimesniu būdu natūraliam. Pastebėta, kad augalai žymiai geriau pasisavina vandenį, kuris yra šiek tiek rūgštesnis ir šiltas. Toks yra lietaus vanduo. Todėl patariama kaupti talpose lietaus vandenį ir juo laistyti daržus. Jei nėra lietaus vandens, tai galima šulinio ar vandentiekio vandens pripildytą talpą "praturtinti" keliais rūgščiais vaisiais. Palaikytas kurį laiką talpose, vanduo suminkštės ir bus šiltas. Toks jis labiausiai tinka jūsų augalams.

Ketvirta, reikia vandenį pilti ne ant žemės paviršiaus, o tiesiai prie augalų šaknų. (Žr. paveikslėlį). Tam galima įrengti vamzdukus, jei lysvės specialios ir ilgalaikės arba tiesiog kas metrą prikaišioti 2-5 litrų talpos plastikinių butelių. Tarą reikia apversti kamšteliu į apačią ir kaklelyje pribadyti mažų skylučių, kad vanduo į dirvą skverbtųsi lėtai. Taros dugną reikia nupjauti, kad pro ją galėtumėt pripilti vandens. Patogu tokį laistymo variantą taikyti soduose, t.y. ten, kur pastoviai negyvenama. Tada supylus porą kibirų vandens į kas metrą prikaišiotus butelius, galima ramiai važiuoti namo. Vanduo į dirvą gersis lėtai ir pateks tiesiai prie augalų šaknų. Podirvis bus drėgnas, nors dirvos paviršius sausas. Toks laistymas taip pat artimas natūraliai dirvos būklei.

Daugiau apie protingą laistymą siūlau paskaityti Kurdiumovo veikaluose. Konkrečiai protingam laistymui skirtą skyrių galite rasti knygoje "Умный огород", skyrius "Невредный полив".