Lietuviai - girios tauta

Kiekvienas žmogus, kaip ir bet kuris kitas gyvas organizmas, ateina į šį pasaulį tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje. Toji vieta susijusi su mumis labai stipriais ryšiais, kuriuos pastebime nuo jos atitolę, arba, dar blogiau, iš viso nepastebime. Kiekvienas nešiojamės savyje palikimą, atėjusį iš gilios praeities, iš daugelio protėvių kartų. Tai mūsų sąmonė, pasaulėjauta, dabartiniu metu nustelbiama globalizacijos ir kosmopolitinių pažiūrų. Taip, visi esame pasaulio gyventojai, tačiau gamtoje kiekviena rūšis turi savo tiksliai apibrėžtą arealą, kuriame klimatas, aplinka ir daugelis kitų mums dar nežinomų veiksnių sudaro palankiausias sąlygas rūšiai išgyventi. Žmogaus polinkis keisti aplinką įpiršo jam pražūtingą mintį, kad išgyventi galima bet kokiomis sąlygomis, pataisius jas pagal savo poreikius, ir niekas šiuo atveju nesusimąsto apie tokio gyvenimo kokybę.

Dabar žmogus, bandydamas patobulinti, papuošti savo gyvenamą aplinką daugybę augalų ir gyvūnų rūšių perkelia iš gimtųjų vietų prie savo namų į visiškai kitokias aplinkos sąlygas. Kas gi atsitinka? Šios rūšys negali išgyventi be žmogaus pagalbos. O tai reiškia, kad jos praranda ryšį su jas supančiu pasauliu, sutraukomi saitai, jungę tuos organizmus su begale jų kaimynų ir nors mums atrodo, kad žmonių su meile prižiūrimi medžiai labai gražiai auga, iš tikrųjų, jie tampa mūsų belaisviais, nors ir puikiai išlaikomais. Belaisvio dvasia gyvena ilgesiu, o ilgesys nėra pats maloniausias jausmas.

Mes esame tokie patys. Nuo pirmosios ląstelės, nuo pirmosios gyvybės užuomazgos Žemėje esame nuėję tą patį kelią laike ir erdvėje. Galima sakyti, kad esame vaikai tos pačios motinos ir to paties tėvo, taigi tikri broliai ir seserys, paveldėję savo tėvų savybes. Žmonės, pasklidę po pasaulį, nuėjo labai skirtingais keliais ir tuos kelius jiems vėlgi nutiesė aplinka į kurią jie pateko. Formavosi giminės, tautos, rasės. Tų pačių kadaise gyvenusių protėvių palikuonys, ieškodami palankių gyvenimui sąlygų, traukė į šiaurę, į rytus, surasdami visiškai kitokias erdves, prie kurių turėjo prisitaikyti, kad išliktų. Tose pačiose gamtinėse sąlygose gentys gyveno tūkstantmečius. Taip formavosi kultūra. Genčių grupės, turinčios bendrą kultūrą, tapdavo viena tauta.

Dabar žmogaus priklausomybės tautai klausimas mažai ką bedomina, nes iš tiesų sunku suprasti tos priklausomybės vertę.

Pabandykim pasekti žmonių giminę, atėjusią iš pietų ir apsistojusią čia, kur dabar gyvename mes. Toji kelionė truko labai ilgai ir daugelis kartų pasikeitė per tą laiką, todėl žmonėms, kurie pirmieji įžengė į tamsių girių kraštą, tai nebuvo netikėta. Jų sąmonė buvo tam pasiruošusi, senųjų papročių prasmė užmiršta, išmirę visi senoliai, kurie dar atminė stepių klajoklių, jūros žvejų ar kalniečių dalią. Dabar sunku pasakyti kas jie buvo prieš tai, galbūt jie ir patys to nežinojo. Prieš pradedant naują gyvenimą, reikia palaidoti senąjį. N. Vaitkevičiūtės nuotr.

Ką jie rado naujojoje tėvynėje? Nei žmogui, nei gyvuliui nepraeinamus miškus pilnus gyvybės. Moksliškai kalbant, pateko į pačią turtingiausią ekosistemą. Čia jau nebereikėjo klajoti, kad prasimaitintum, čia viskas, ko reikia gyvenimui buvo po ranka. Tik reikėjo mokėti pasiimti.

Galima manyti, kad šie žmonės atsinešė aukštą dvasinę kultūrą ir juto savo menkumą stovėdami po šimtamečiais medžiais, su gilia pagarba žvelgė į jūra banguojančią bekraštę girią. Galima manyti ir taip, kad žmonės atėjo kaip šeimininkai, ketindami pertvarkyti kraštą savo naudai, bet čia užkerta kelią faktas, kad jie, kaip ir Vedų arijai, nepaliko jokių grandiozinių materialinės kultūros paminklų, tokių būdingų rytų civilizacijoms, nuėjusioms vartotojų keliu. Užtat paliko mums neįkainojamą dvasios lobyną, išskirtinę pasaulėjautą, padėjusią tautai išlikti nekeičiant aplinkos ir neieškant geresnio gyvenimo kitur. Taigi, kas palaikė šiuos žmones, kas teikė jiems stiprybę? Pirmiausia, tai požiūris į supantį pasaulį. Miške žmonės negalėjo gyventi didelėmis bendruomenėmis, nes maisto ištekliai vienoje vietoje riboti, ir, išmedžiojus visus žvėris, greitai tektų kraustytis kitur, kaip kad įprasta stepėse, o tai labai nepatogu. Kur kas patogiau gyventi šeimomis vienoje vietoje daugelį metų, tuo labiau, kad gamtinės sąlygos vertė statytis ilgalaikius, šiltus būstus ir ruošti maisto atsargas žiemai. Taip šie žmonės išvengė gyvenimo miestuose ir, kadangi aplinka buvo visiškai patenkinti ir gyveno nieko nestokodami, leido laiką ramiai, nepatekdami į stresines situacijas. Rami dvasia sugebėjo įžvelgti draugiškų santykių su giria naudą. Žmogus suprato, kad imdamas iš miško tik tiek, kiek reikia, jis nestokos gėrybių visą gyvenimą. Formavosi miško kultūra, vėliau išugdžiusi savitus papročius ir pasaulėžiūrą, kurių esmės dabar mes jau nebeįstengiame perprasti. Į kiekvieną gyvą organizmą senasis lietuvis žiūrėjo kaip į brolį, suteikdamas jam visas žmogiškas savybes. Giria atsakė tuo pačiu - lygus su lygiu mielai bendrauja. Žmogus tapo išmintingas. Naikinama, žeminama gyvybė uždaro pažinimo kelius. Išmintingas žmogus buvo stiprus savo žinojimu. Giria tapo jo namais, jo mokytoju, jo gyvasties šaltiniu. Be girios jis buvo niekas. Žiūrėjo žmogus į ąžuolą, po kuriuo jo senelis ir prosenelis gimė ir užaugo, kurio gilės kelias jo giminės kartas maitino, ir stebėjosi. Tai ne paprastas medis žaliavo, o pati stiprybė. Ne tik žaliavo, bet ir su žmogum šia stiprybe dalinosi. Šimtmečius vienoje vietoje augo, vis gilyn į žemę šaknis leisdamas, žmones, paukščius ir girios žvėris maitindamas. Tokį pavyzdį rodė. Suprato žmogus ir pats toks stengėsi būti. Žvėris, kaimynus savo, stebėjo. Matė stumbro įdūkusio šėlsmą - ir jau ne stumbras tai buvo, o pats Ryžtas. Senam ąžuole jau nebe paprastas erelis kleketavo, o pat Kilnumas savo lizdą saugojo. Ir šiuos ir visus kitus gyvūnus žmogus stebėjo ir juose savo atspindį matė. Ką juose matė, tokiu ir pats tapo. Kalbos, kuria dabar mes bendraujam, žodžiais į savo mokytojus kreipėsi ir jie tą kalbą suprato. Negalėjo nesuprasti, nes jie buvo jo paties sielos dalis, tiksliau jis buvo jų dalimi. Žinojo, kad jis ir giria - tai vienas neišskiriamas ir nenugalimas kūnas. Ir nebuvo girioj nė vieno, kuris tam kūnui nepriklausytų. Visa ši žaliuojanti jūra buvo jo Tėvynė. Ne apibrėžtas žemės plotas, o visa visuma, kur kiekvienas judantis ir nejudantis turėjo savo neįkainojamą vertę, kiekvienas buvo neišvengiamai būtinas, kaip mums būtinos visos kūno dalys. Išmintingos akys matė tikrąjį pasaulio vaizdą, tuštybei neprieinama dvasia žinojo savo vietą jame. Visa tai žmogus perdavė savo palikuonims.

Štai tokia pasaulėjauta ir yra visos mūsų tautos esmė. Ne papročiai, tautosaka, tikėjimas, o giria buvo tautinės dvasios pamatas. Jos įtakoje atsirado visa kita.

Ar dabar mums to reikia? Daugelis gyvena miestuose ir puikiausiai išsiverčia be medžių ošimo virš galvos, o ir kaimo žmogui pinigas mielesnis už jo kieme apsigyvenusį paukštį. Išėję iš girios, mes netekome visų tų savybių, kurias ji mums buvo suteikusi. Ar verta dabar prikelti senolių išmintį, ar verta bandyti suprasti upės kalbą ir vilko staugimą? Gal geriau ieškoti savęs miesto minioje kuriant gyvenimo iliuziją? Vis tik geriau gyventi. Gyventi, padedant didžiuliam protėvių palikimui, kuris snaudžia mumyse. Vėl pajusti miško ir savo tautos vienovę, suprasti pažinimo vertę. Gyventi vienoje šeimoje su tobulais mūsų geidžiamiausių savybių įsikūnijimais ir vadinti juos savo broliais. Ar gali būti žmogui didesnė garbė?

Saulius Jasionis