Pasakos mūsų vaikams

Šį kartą pasakų kraitelėje dvi pasakos. Jas mums paseks Rasuolė ir Jūratė iš Vilniaus klubo. Jei turit savo sukurtų pasakų būtinai atsiųskit mums. Kuo daugiau pasakų, tuo pasakiškesnis gyvenimas. Tad pirmyn į pasakų šalį....

Rasuolės pasaka

R. Gailiūnaitės nuotr.
Pasakaitė apie Mergelę

Kadai kadės, Šventuos žolynuos, girioj plačioj, gyveno Mergelė - skaisti kaip uogelė ir panėšėjo į miško fėją, ar tyrą karalaitę… Ji dažnai keliaudavo miškais, nardydavo tankiose medžių lajose ir svajodavo kaip sutiks žibančią Meilės paukštę. Dar seniai seniai, kai ji buvo maža mergaitė, senelis pasakodavo, kad toli kalnuose gyvena žydra paukštė. Jos sparnai mėlyni, galva tviska ramybe ir grožiu, kurią vainikuoja auksinė karūna. Ją šaukdavo visi Paukšte Mėlyna - Šventa. Žmonės kalbėdavo, kad tam, kuris ją pamatydavo, imdavo šypsotis laimė - meilė begalinė aplankydavo. Tokios paukštės tad ir ieškojo tyroji Mergelė.

Vieną dieną šitaip jai bemąstant ir vaikštant šventais miško takeliais, atsitiko keistas dalykas, netikėtai ji žolynėliuose, prie pat upės, pastebėjo mėlyną kiaušinį. Stebėjosi mergelė jo dydžiu, jo spalvų įvairove, ir darėsi smalsu kas jo viduje gyvena. Paėmė ji tą kiaušinį ant rankų, paglostė, palingavo galvele, tyliai nusišypsojo ir patraukė link savo namų. Parėjusi aptaisė žydrąjį kiaušinį žalumėliais, o pati atsisėdo šalia ir laukė. Atėjo naktis, sužibo viena žvaigždelė, pasirodė kita, iš už medžių išlindo Mėnuliukas ir pašvietė į josios Veidelį, nutvieskė šiltu sidabru mėlynąjį kiaušinį. Nežinia kiek laiko praėjo, tačiau atsitiko keistas dalykas - kiaušinis sujudėjo ir pasigirdo tyli daina. Mergelė sukluso, pakreipė veidelį link sklindančio garso ir pamatė, jog iš kiaušinio išdygo mažas medelis, toks tiesus tiesus, su mirgančiais lapeliais, o po juo tupėjo mėlynoji paukštė ir pratisai giedojo, ir ta giesmė virpino Mergelės sielą, nes daina bylojo apie šalimais sėdinčią Mergelę ir laimę josios širdyje, šnekėjo apie vaiskią tyrą sielą ir apie tai, jog Meilė esti kiekvieno žmogaus širdyje. Staiga Mergelė ėmė ir suprato, kad jai nebereikės klajot vienai miškais, kad jos širdelėje gyvena ištisos platybės, kad jos namai čia ir dabar, kad josios laimė priklauso tik nuo jos. Ji nusišypsojo visa tai supratus, nusilenkė paukštei ir daugiau niekada neabejojo savimi, Meile, gėriu ir tyrumu, tikėjimu, jog visa kas išsvajota pildosi, kad lauktas bernelis - Meilė, esantis už jūrių marių, yra visai čia pat ir telaukia josios šilto širdies palytėjimo, kuris pažadina kiekvieną laukiantį Meilės…

Jūratės pasaka

Milžinų ra ganių miškas*

Ten nuo seno, kur gyveno pasaka vaikų, Milžinai ten karaliavo apsupti miškų. Laumės raitės ežeruose, baltus plaukus glostė, saugojo kerus miškuos, tirštą rūką sklaidė. Kartą pasakojo žvejas, kaip paklydęs laumę rado... Stovi grožio karalienė ežero rūke, sklaido rūką, moja žvejui, glosto bangeles. Apsisukęs klausė žvejas: "Pas tave pabūt svečiuos?" "Ne", laumelė tyliai tarė, "irkis atgalios. Ten kur tavo pirkioj laukia meilė šilumos. Ten mama lopšinę deda vaiko pataluos." Tyros akys meiliai šildė, matė jis jose save, ir paklydėlis sugrįžo saugot meilės gelmėse. Supo girios rojaus skraistę, laksto basos ra ganaitės... Geros minkštos samanėlės, miega dailios ra ganėlės. Taip gyveno pasakėlė... Milžinai pavargę drybso savo urvuose, o ra ganės ra ganėlės šoka trypia miškuose. Žemė dunda nuo gaudynių tarp pušų, tarp pušų, ir eglelės čia netingi palinguot kartu... Milžinai supurtė kalnus, vangiai išsiraitė ir pamatė ra ganaites šėlstančias be saiko. "Tuoj paimsiu debesėlį, žaibą išsitrauksiu ir dundėsiu savo girioj su lietum ir vėju", tarė milžinas visų gražiausias ir paleido debesėlį virš pušyno siausti. Ra ganaitės basos klykia, sijonėliai jau šlapi, laksto, juokiasi iš džiaugsmo: "Ačiū, kad esi!" Ir pamilo ra ganaitė tą gražuolį ka ra laitį. Visos jos pulkais apstojo Milžinų gretas ir kvatojo, vis kvatojo... miego nebėra... Milžinai pajuto džiaugsmą, virpesiai širdy, vertė kurti ir auginti žvangią šviesą meilės sūkury... Milžinų ra ganių miškas gyvas iki šiol, ten žvėreliai tyliai knibžda... pasaka rytoj... Pasaką rytoj prikelsim po saldžių miegų, o dabar akis užmerki, eikim patalų... Suraitysim saldų sapną - pasaka gyva, pamatysi rojaus skraistę, merki akeles...

* Žodis "Ra ganaitės" specialiai rašomas su tarpeliu, kad atkreiptumėte dėmesį į šio žodžio prasmę. Projekto sumanytoja autorė. R. Gailiūnaitės nuotr.

Eilėraštis


Rytą saulė blizga, kaista,
Neša margą rojaus skraistę...
Saule, saule, pakalbėkim!
Dar pabūki, nepabėki...
Tas skrajūnas debesėlis
Dar pabus pas mus šešėliu.
Pušys neša kedrų skraistę,
Palietė ir Voveraitę...
Ji pastačius uodegaitę
Seka seną pasakaitę.
... O Laukai!, gėlėm banguoja...
Vis po kojom ir po kojom...
Vabalai visur ropoja
Ir visi tik tau dėkoja!
Palūkėki Ra! ganaite!
Balta tavo kumelaitė,
Neša vėrinį žmonių -
Džiaugsmą tūkstančio širdžių.
Mes visi visatos sūnūs, sesės, broliai,
Mamos, dukros...
Tau padėsim, tik tu švieski
Nuo žemelės nepabėki.